Kur kas griežčiau šį reikalavimą komunikavo į Briuselio centrą tūkstančiais traktorių suvažiavę Vakarų Europos žemdirbiai. Europos Komisijai (EK) ir Europos Vadovų Tarybai traktoriai padarė ne ką mažesnį įspūdį, negu prieš mėnesį Vilniaus gatvėse juos išvydusiems Lietuvos politikams. EK iškart pasiūlė leisti ūkininkams nukrypti nuo bendros žemės ūkio politikos taisyklių ir nereikalauti, kad šiais metais 4 proc. ariamos žemės būtų palikta pūdyti, bei atšaukė planą, kuriuo siekiama perpus sumažinti pesticidų naudojimą.
Bet tai tik smulkmenos, palyginti su tikslo sumažinti žemės ūkio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atsisakymu. Europos žaliojo kurso veiksmų plane, kaip iki 2040 m. išmetamųjų teršalų kiekį sumažinti 90 proc., neliko reikalavimo 30 proc. sumažinti metano, azoto ir kitų su ūkininkavimu susijusių dujų kiekį.
Tapdama Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen būtent Europos žaliąjį kursą paskelbė savo politikos ašimi, apie kurią turėjo suktis visa mūsų regiono politika. Pagal 2015 m. Paryžiaus susitarimą, Europos Sąjungos (ES) šalys įsipareigojo iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą. Europos žaliasis kursas buvo sumanytas kaip strategija, skirta šiam tikslui pasiekti. Europos ūkininkai jau suprato, kuo jiems tai gresia, bet netrukus Žaliojo kurso kainą pajus visi europiečiai.
„Dyzelinas Lietuvoje 2030 metais kainuos virš 3 eurų už litrą, net jei nafta nebrangs ir infliacija nemažins euro vertės“, – teigia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
Todėl rinkiminiais metais vien savo traktorių parodymu sostinėje Vyriausybę privertusių nusileisti ūkininkų džiaugsmas ilgai nesitęs. Nepadės nei sumažintas naftos dujų akcizas, nei supaprastinta „žalio“ dyzelino naudojimo tvarka. M. Nagevičiaus teigimu, dyzelino kaina taip išsipūs ne dėl planuojamų daryti reguliacinių pokyčių, o dėl jau priimtų sprendimų.
„Ir joks ‚traktorių festivalis‘ Vilniaus gatvėse to nepakeis, nes tai bendra europinė tendencija“, – įsitikinęs energetikos ekspertas.
Europos Žaliojo kurso ir pastangų gelbėti planetą nuo klimato kaitos kainą pajusime ne kažkada kitame dešimtmetyje, o labai greitai, jau kitos Seimo kadencijos pabaigoje. Nes nuo 2027 m. įsigalios nauja europinė taršos leidimų prekybos sistema. Degalų pardavėjai tuomet privalės nusipirkti tiek Europos Sąjungos institucijų rinkai parduodamų taršos leidimų, kiek anglies dvideginio išmeta jų parduodamas dyzelinas, benzinas ir dujos. O tų leidimų skaičius kasmet bus mažinamas po 5–6 proc., kad visai užsmaugtų iškastinio kuro vartojimą.
Jeigu per tą laiką nebus naujo karo, pandemijos ar ateivių invazijos, tai Žaliojo kurso įgyvendinimas neišvengiamai turės politines pasekmes visose ES šalyse. Ūkininkų traktoriai ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos miestų gatvėse – tik pradžia. Laukia tikra Žaliojo kurso krizė, kai visos visuomenės grupės pajus, kiek jiems kainuoja gelbėti ant tirpstančių Arkties ledynų nerimaujančias baltąsias meškas ir kylančio vandenyno semiamų egzotiškų salų čiabuvius. Nes turtingoji Europa, kuriai pačiai šiluma kaulų nelaužo, suskubo atsisakyti iškastinio kuro, o Rusija, Kinija, Indija ir visos Globaliųjų pietų šalys tik iš tolo grožėsis mūsų pasiekimais. Europa šioje kovoje liks viena, nes į Baltuosius rūmus 2024 m. pabaigoje neišvengiamai sugrįšiantis Donaldas Trumpas žada, kad JAV vėl trauksis iš visų klimato susitarimų.
Žmonių nuotaikas geriausiai atspindi 2023 m. pabaigoje drastiškai sumažėjęs elektromobilių pardavimas visame pasaulyje. Kuo aiškiau bus juntama Europos Sąjungos plano dekarbonizuoti visą ekonomiką iki 2050 m. kaina, tuo daugiau nusivylimo jis sukels. O žmonių nuotaikos neišvengiamai virs politiniais sprendimais. Todėl tos partijos, kurios pirmosios nusigriebs antižaliąją darbotvarkę, neabejotinai sugebės ant jos bangos išplaukti į valdžią.
Rinkėjų apklausos liudija, kad šiais metais Prezidento rinkimus turėtų nesunkiai laimėti Gitanas Nausėda, o jį remianti Lietuvos socialdemokratų partija gaus daugiausia mandatų naujajame Seime ir nesunkiai suburs centro kairės valdančiąją koaliciją bei formuos naują Vyriausybę. 2027 m. pokyčiai jiems bus toks smūgis į paširdžius, po kurio rinkėjų simpatijų švytuoklės judėjimo krypties dabar niekas nesiimtų prognozuoti.
Bet jau tikrai nestatyčiau lažybų punkte nė sudilusio cento už tas politines jėgas, kurios nesuspės pajusti augančio žmonių noro išmesti velniop visą Žaliąjį kursą ir ne kovoti prieš klimato kaitą, bet prie jos prisiderinti. Ypač tokia pagunda patraukli mums, gyvenantiems šiaurinėse platumose, kur vasaros karščiai būna ne stichinė nelaimė, o neilgai trunkantis džiaugsmas.
Nemanykite, kad aš staiga tapau klimato kaitos neigėju ar nepajėgiu suvokti skaudžių jos pasekmių žmonijai. Puikiai suprantu, kad mūsų laukia gerokai daugiau vasaros audrų, staigių orų permainų, klimato migrantų antplūdis ir kai kurių augalų bei gyvūnų rūšių išnykimas.
Bet abejoju, ar priemones prieš klimato kaitą suplanavę ekspertai ir jiems pritarę Europos šalių politikai teisingai numatė, kaip europiečiai reaguos į visas ant jų sprando kraunamas permainas.
