Šimtai vilniečių trečiadienį susirinko Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvėje prie rašytojui Romainui Gary skirto paminklo protestuoti prieš bendrovės „Dobilo daigas“ planus nupjauti devynis medžius. Prieš tai, gegužę, kai Vilniaus centre nekilnojamojo turto vystytojai nukirto sveiką brandų ąžuolą, pasipiktino net ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Vilniečių mitingo dieną man taip ir nepavyko sau atsakyti į klausimą, ar turėjau teisę, o gal ir moralinę pareigą jame dalyvauti. Esu gimęs Vilniuje ir gyvenęs ten 20 metų, tai labai norėdamas dar galėčiau pasiginčyti su kai kuriais sostinės politikais, kuris iš mūsų tikresnis vilnietis. Tačiau dar XX a. pabaigoje pabėgau iš gimtosios sostinės į tėviškę. Tai negaliu vienu metu apsimesti ir vilniečiu, ir dzūku – tenka rinktis vieną iš šių tapatybių.
Prieš 15 metų, kai nusipirkome apleistą silikato plytų trobelę atokiame kaime tarp pelkių, jos kieme buvo tik keli brandūs uosiai, senas vaismedžių sodas ir daugybė savaiminių slyvų atžalų, susipynusių su uosialapiais klevais. Teko nemažai padirbėti pjūklu, bet dar daugiau – kastuvu. Sodinau liepas, maumedžius, o daugiausia – paprastąją pušį. Ir palikau augti ne tik didžiuosius uosius, bet ir visai nemažai iš jų sėklų išdygusių uosiukų.
Per 15 metų rykštės išaugo į didelius medžius, galiu praeiti iš vieno erdvaus kiemo pakraščio į kitą vien pavėsiu, o žiūrint nuo plento renovuotas namelis visiškai pasislėpė žalumoje arba, kaip galbūt kas nors pasakytų, gūdžiame šabakštyne.
Vėlyvą rudenį ir žiemą, kai saulę norisi matyti dažniau, mano lapuočiai stovi plikomis šakomis. Vasarą gyvenimas po jais turi tik keletą nedidelių trūkumų: prieš audrą reikia perstatyti automobilį ten, kur ant jo nenukris jokia vėtros nulaužta šaka, o tyliais birželio vakarais uodų būna gerokai daugiau negu mažiau apželdintose sodybose.
Vis dėlto dabartinio savo kiemo vaizdo niekada nevadinu kažkokiu pavyzdžiu, nes labai norėčiau sulaukti, kada mano medžiai bus iš tikrųjų brandūs ir dideli. Tačiau žmogus sensta greičiau už medį.
Nes medis yra gyva būtybė, kurią susmulkinti į malkas turiu teisę tik po natūralios jo mirties. Arba tada, kai neturiu kitos išeities. O želdinius galima keisti kiekvieną kartą, kai įgyvendinama architektų pabraižyta gatvės pertvarkymo vizija. Arba kai perdažote savo namo sienas, keičiate lauko terasos dizainą.
Naujakalbė ir techninių terminų vartojimas brutalius veiksmus ir net nusikaltimus prieš aplinką paverčia kažkokia higienos procedūra. Vilkai ne šaudomi, o „išimami iš gamtos“, medžiai ne pjaunami, o „šalinami“.
Sostinė per amžius skyrėsi nuo provincijos dvarų ir kolchozų tuo, kad ten susibūrusi pilietinė visuomenė turėjo balsą, kurį buvo priversti išgirsti netgi okupantai ir užkariautojai. O užėmę kraštą pirmiausia stengdavosi palaužti ir užtildyti ją represijomis bei nusipirkti sukalbamos jos dalies palankumą išskirtinėmis privilegijomis.
Būtent todėl konfliktas dėl devynių medžių įgauna simbolinę reikšmę. Jeigu vilniečiai jį pralaimės, pilietiškumas gali užmigti ne vienam dešimtmečiui, kaip tas Kauno žvėris, tenykščio mero paverstas jo orumą saugančiu lenciūginiu kiemsargiu. Kaip Druskininkų kurortas be druskininkiečių.
Bet aš tikiu jumis – Vilnius privalo atsilaikyti. Kaip paskutinė laisvės sala pavargusioje ne nuo sausros, o nuo savo netikėjimo, kad gali kažką pakeisti, šalyje gangrenuojančiais pakraščiais. Liūdnoje plynai iškirstų girių ir medžiotojų bokštelių žemėje.
