Dar toli iki pasaulinio visų karo prieš visus, tačiau susidaro įspūdis, kad žmonija neišvengiamai juda ta kryptimi, o jokie raginimai atsikvošėti jau negali jos sustabdyti.
Anądien išėjau iš notarų kontoros Druskininkuose, kur tvarkau pernai mirusios mamos nuosavybės paveldėjimo reikalus, ir paslydęs nusiverčiau nuo laiptų. Kaulai nelūžo, tik sudužo kuprinėje buvusio fotoaparato objektyvo apsauginis filtras, bet gulėdamas aukštielninkas pusnyje, prieš pradėdamas dairytis ar niekas tokio gėdingo nuopuolio nepamatė, dar spėjau pagalvoti, kad Trečiajam pasauliniam karui jau tikriausiai būsiu pernelyg senas ir nerangus.
Vydamas šalin tokią dezertyrišką išvadą prisiminiau, kad mano senelis Adomas Kvietkevičius matė ir iki pat gyvenimo pabaigos puikiai prisimindavo abu pasaulinius karus. Mano tėvams teko patirti karo ir pokario beviltiškumą, kai jau tapo aišku, kad laisvę praradome ilgam. O mano kartai pasitaikė tik 1991-ųjų sausio išbandymai ir, tarsi atlygis už juos, likimo padovanoti trys taikos bei ramybės dešimtmečiai. Lietuvos istorijoje toks ilgas laikotarpis, kai niekas nesikėsino mūsų pavergti, nežudė, netrėmė ir neprievartavo, yra keista išimtis, užsitęsusi neįtikėtinai ilgai, bet jau artėjanti prie pabaigos.
Tobulos audros scenarijui, kai vienas pavojingas reiškinys persidengia su kitais ir sustiprina vienas kito poveikį, dar trūksta kelių dedamųjų, kurios šiemet turi visas galimybes susiformuoti. Be agresyvaus kaimyno, bet kokia kaina trokštančio mus pavergti, dar reikia kolektyvinės gynybos sistemos erozijos ir neturinčių valios priešintis menkystų nacionalinės valdžios. Būtent šiais metais ir 2025-ųjų pradžioje beveik neišvengiamai visa tai gausime.
Iliuzijos, kad Rusija beviltiškai įklimpo Ukrainoje, netrukus pralaimės ir dėl to pralaimėjimo žlugs Vladimiro Putino režimas, išsisklaidė dar 2023-ųjų vasarą bei rudenį. Dabar Kremlius ruošiasi Rusijos Federacijos Prezidento rinkimus imituojančiam spektakliui. Režimas pats parinks V. Putino varžovus, kurių pavardėms bus leista atsirasti balsavimo biuleteniuose. Todėl jie bus ar bent atrodys dar beviltiškesni už nusenusią bunkerio kandį.
Bet balsuoti rusams teks ne už patį geriausią, o už mažiausiai blogą kandidatą. Vis didesnę įtaką opozicijos gretose įgaunantis Maksimas Kacas jau dabar agituoja pasirašyti už Borisą Nadeždiną – bene paskutinį karui nepritariantį pretendentą į kandidatus. Pernai Kremliaus propagandinių TV kanalų eteryje jam buvo patikėtas oponentų talžomo liberalo vaidmuo. O anksčiau opozicijai daugiausia vilčių teikusiai Jekaterinai Duncovai Rusijos vyriausioji rinkimų komisija neleido net pradėti rinkti parašus.
Nežinau atsakymo ar tai yra politinė reklama, ar kompromituojanti informacija, kai teisiamas už korupcinius nusikaltimus kurorto meras agituoja už antrą populiariausią kandidatą Prezidento rinkimuose.
V. Putino režimas puikiai supranta, kad visuomenėje susikaupęs nepasitenkinimas visai ne būtinai privalo virsti protestais prieš valdžią ir revoliucija, kurios taip laukia emigracijoje nuobodžiaujanti opozicija. Nereikia nė masinių represijų, užtenka pavienių parodomųjų sistemos priešų bylų, kad daugumai rusų dingtų bet koks noras griauti savu gyvenimą dėl teisės išeiti į speigą su plakatu prieš karą ar V. Putiną.
Galime tik spėlioti, ar iškart po rinkimų Kremlius pradės naują mobilizacijos bangą, kad vasarą galėtų užgulti Ukrainą didesne jėga, ar paliks karą rusenti dabartiniu intensyvumu iki pat metų pabaigos, kol į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento postą sugrįš Donaldas Trumpas. Labai pasistengus per tą laiką galima atskirus konfliktus Artimuosiuose Rytuose paversti dideliu karu tarp Irano su visomis jo remiamomis galvažudžių grupuotėmis ir Izraelio bei JAV. O tada Vakaruose ar bent už Atlanto jau nelabai kam rūpėtų ne tik Ukraina, bet ir kitas būsimas Rusijos taikinys – Baltijos šalys.
Mūsų sugebėjimas apsiginti priklauso ne tik nuo kariuomenės aprūpinimo ir sąjungininkų pajėgų dydžio mūsų šalyje. Ne ką mažiau svarbu, kad Valstybės gynimo tarybos daugumą sudarytų valios priešintis agresijai nestojantys politikai, kurie nepakartotų 1940-ųjų katastrofos.
Nežinau atsakymo ar tai yra politinė reklama, ar kompromituojanti informacija, kai teisiamas už korupcinius nusikaltimus kurorto meras agituoja už antrą populiariausią kandidatą Prezidento rinkimuose.
„Pažįstu Igną Vėgėlę – tai patikimas, racionaliai mąstantis, tvirtą stuburą turintis ir valstybės aktualijas išmanantis žmogus. Toks, kurį norėčiau matyti prie valstybės vairo“, – pareiškė Ričardas Malinauskas.
Turbūt vertėtų priminti, kad per 2019 m. rinkimų antrąjį turą Druskininkų mero komanda agitavo už Gitaną Nausėdą ir net važiavo jo palaikyti į debatus Daukanto aikštėje. O paskui teatrališkai nusivylė, kad Prezidentas neapgynė mero nuo STT ir prokurorų.
Faktiškai rinkimų kampanija Druskininkų krašte tuo ir baigėsi: caras pasakė, kas privalo laimėti, tai beliko tik techninis darbas sklandžiai sumesti biuletenius į urnas ir juos suskaičiuoti. Jeigu tas pats nutiks visose oligarchų užvaldytose savivaldybėse, tai beliks konstatuoti faktą, kad Lietuva jau prinoko orbanizacijai. Belieka tik sulaukti inauguracijos tokio politiko, kuriam užteks valios pagriebti valdžią į savo tvirtas rankas ir pribaigti leisgyvę liberaliąją demokratiją.
Kol mano feisbuko burbulas džiūgauja dėl Celofano įkalinimo, kita Lietuva nekantriai laukia, kada pagaliau niekas netrukdys plynų miško kirtimų saugomose teritorijose ir arimų pievose, negėdins Rusijoje uždarbiaujančių verslų ir paliks ramybėje sankcijų apėjimo schemų dalyvius. O jei dėl kažko savo rinkėjų lūkesčių išpildyti nepavyks, tai kaltins Briuselį, bet ne Maskvą.
