Skandalas ne tik menka ilgametė investicijų grąža, bet ir tai, kad tos grąžos nesugeba įvertinti nei svarbūs valstybės pareigūnai, nei finansų influenceriai ir visuomenė bei politikai maitinami beprasmiais liūliavimais, kad viskas puiku ir tereikia kantrybės dar dviem dešimtmečiams.
Štai, vienas iš sparčiausiai kylančių ekonomikos influencerių LRT laidoje „Lietuva kalba“ pasidžiaugė, kad asmeniškai jo 2004 m. pensijų fonde investuota suma išaugo tris kartus. O Lietuvos banko, kuris tiesiogiai atsakingas už pensijų turto investavimo priežiūrą, atstovas spaudos konferencijoje džiaugėsi, kad vidutinė metinė investavimo grąža buvo 4,7 proc. ir aplenkė infliaciją (pastaroji buvo 4,1 proc.). Taigi, vidutiniškai investuota suma nominaliai (nevertinant infliacijos) išaugo nors ir ne 3, bet bent 2,3 karto. Ir tais skaičiais abejojantiems užkemšamos burnos, nebent lieka kritika dėl privalomumo ar automatinio įtraukimo.
Ne, esminė problema – menkas turto vertės augimas. Kodėl 2,3 ar net 3 kartai yra skandalas? Todėl, kad per tą patį 2004–2022 m. laikotarpį vidutinė alga padidėjo 4,6 karto (nuo 242 iki 1120 eurų). Vidutiniškai per metus augo 8,9 proc. – beveik dukart sparčiau nei pensijų turtas iš investicijų. Panašus kaip algų ir Sodros vidutinės pensijos augimas – nuo 108 iki 474 eurų (4,4 karto).
Lėšos, kaupiamos pensijų fonduose, skirtos pakeisti algą, kai žmogus dėl senatvės jos nebeuždirbs. Pastaroji auga daug sparčiau nei pensijų fondų investicinė grąža, todėl II pakopos dalyviai investuodami vejasi augančias algas, lyg tas šuo savo uodegą. O uodega vis trumpėja ir tolsta nuo šunelio nosies.
Štai, 2004 m. atidaryta II pakopa ir nustatyta 2,5 proc. įmoka nuo algos, kuri vidutiniškai tais metais buvo 242 eurai (perskaičiavus iš litų). Tie 2,5 proc. buvo 6 eurai ir jie buvo investuoti. Iki 2022 m., esant minėtai vidutinei metinei grąžai, 6 eurai išaugo iki 14 eurų.
Tačiau alga, kaip minėjau, didėjo daug sparčiau. Tai reiškia, kad investuota pirma įmoka, nors ir išaugo iki 14 eurų, bet ji dabar sudaro nebe 2,5 proc., o tik 1,2 proc. algos. Įsidėmėkime, tai yra esminis faktas: įmokėta 2,5 proc. vidutinės algos, gali būti atsiimta (jei per 18 m. sulaukėte pensinio amžiaus) – 1,2 proc. algos.
Ir tai vadinama pajamų apsauga sulaukus senatvės? Pensijų fondų veiklos rezultatus reikia vertinti dabartinių, o tiksliau to laikotarpio, kai būsite pensijoje, atlyginimų ir to laikotarpio gyvenimo lygio fone. Nebent jūs tikitės pensiją gauti 2040 m., o gyventi 2004 m. pasaulyje?
Tokį jūsų tikėjimą kuria tie, kurie sako: žiūrėkite, pensijų fondų grąža didesnė už infliaciją. Žiūrėkite, jūs įmokėjote 6 eurus, dabar jūsų sąskaitoje 14 eurų. Jei norite „rimtesnių“ skaičių – įmokėjote 6 tūkst., turite 14 tūkst. Ir šioje vietoje jūsų influenceriai sustoja. O aš siūlau skaičiuoti toliau. Įmokėję 6 tūkst. pradiniu laikotarpiu, jūs įmokėjote 25-ių mėnesinių algų, o 2022 m. turite tik 12,5 mėnesinių algų sumą.
Kadangi rezultatai tokie, todėl jūs niekur jų ir negirdite. Maloniai esate informuojami, kad pensijų fondų grąža aplenkė infliaciją… Nenuostabu, kad būtent pastarąją logiką jums perša pensijų fondų valdytojai. Jie dirba turto valdymo įmonių akcininkų naudai, jų yra vertinami ir jų nustatytas algas gauna ir premijomis yra apdovanojami. Nuostabu, kad taip pensijų fondų veikla vertinama Lietuvos banko atstovų. Nepasakysi, kad LB stinga kompetencijos. Konkretūs atsakingi darbuotojai pasikonsultuotų su valdybos nariu Raimondu Kuodžiu... Telieka spėlioti kokia bambagyslė sieja reguliatorius su reguliuojamaisiais, t. y. LB ir komercinių bankų dukterines įmones, dominuojančias pensijų versle?
Jie abu draugiškai pensijų fondų rezultatus vertina pagal indėlių banke logiką: svarbu, kad pinigai nenuvertėtų, t. y. aplenktų infliaciją. Lyg tie pinigai būtų banko indėlis, kurį žmogus laikosi atostogoms ar būsto remontui. Ir jeigu dažytojų paslaugos ar kelionės pabrango ne daugiau nei indėlio palūkanos, viskas gerai – vartotojo santaupos apsaugotos nuo infliacijos.
Taip, indėlis apsaugotas, tačiau pensijų fondų paskirtis kita. Tai nėra paprasti indėliai. Pensijų fonduose kaupiamos lėšos ne artimiausiam vasaros sezonui, bet senatvei. Jie turi užtikrinti pajamų apsaugą senatvėje. Ką reiškia apsaugoti pajamas? Pakeisti iki pasitraukiant iš darbo gautą algą periodinėmis išmokomis (nesvarbu, kaip jas pavadintume – pensija ar anuitetu) tol, kol asmuo gyvens.
Kaip tas prarastos algos pakeitimas vyksta, dauguma puikiai žino pagal Sodros pensijų pavyzdį. Vidutinišką algą uždirbęs asmuo iš Sodros gauna maždaug 42 proc. vidutinės algos dydžio pensiją. Tie procentai ir vadinami pakeitimo norma. Tai reiškia, kad pensininkas gyvena daugiau nei perpus kukliau už vidutinį dirbantįjį. Tačiau jo pensija kasmet didinama maždaug tiek, kiek auga dirbančiųjų algos, ir todėl jis santykinai, palyginti su dirbančiaisiais, labiau nenuskursta, kad ir kiek metų gyventų. Tai įtvirtinta įstatymu ir, jeigu Sodra išmokėtų mažiau, asmuo teisme bylą laimėtų. Tai visiems aiškų, todėl neprireikia nė teismų.
Antroji pensijų pakopa net pagal pirminį sumanymą tokios ypatybės – pakeisti algą tam tikru iš anksto garantuotu procentu ir tą pakeitimo normą išlaikyti iki pensininko mirties – neturi. Tai ir leidžia teigti, kad pagal pirminį sumanymą ši pakopa neatlieka pajamų apsaugos senatvėje funkcijos ir nelaikytina pensijų sistema. Nebent (ne)sistema.
Nei joks įstatymas, nei jokia asmens sutartis su pensijų fondo valdymo įmone, nei su anuiteto mokėtoju (šiuo atveju ta pačia Sodra) nei būsimam, nei esamam pensininkui nenumato, kad jo nebegaunama dėl senatvės alga bus pakeista tam tikro procento (tegul ne 40, bet nors 4 proc.) išmoka iš II pakopos pensijų (ne)sistemos. Niekas neįpareigotas to daryti ir tokios garantijos nė vienas Lietuvos gyventojas neturi.
Tai yra teisinė pusė. O ekonominę jau matėme pirmiau pateiktuose poros dešimtmečių skaičiuose. Kokia ateitis? Kadangi Lietuvoje atlyginimai vis dar labai atsilieka nuo vakarinės Europos dalies ir vyks tolimesnė konvergencija, dar ilgą laiką jie augs sparčiau nei įprastos pensijų fondų investicijų grąžos. Joms nėra kur konverguoti, nes dabar ir ateityje bus investuojama mažiau rizikingoje aplinkoje. Todėl ir toliau, mokėdami didesnį algos procentą į pensijų fondą, atsiimsite mažesnį. Kaip kitaip vadinti tą baigtį, jei ne vilčių ir pačios (ne)sistemos žlugimu?
Žinoma, nesąmonė būtų kalbėti apie II pakopos pensijų fondų žlugimą, žvelgiant iš jų valdymo įmonių perspektyvos. Su 0,5 proc. komisiniais nuo 5 milijardų valdomo turto per metus galima daug. Galima žiniasklaidą užtvindyti nemokamu turiniu apie visuomenės senėjimą, apie kenksmingą II pakopos taisyklių kaitaliojimą, apie neva sekamą skandinavišką modelį, apie finansiškai neraštingus gyventojus.
Užmirštama, kad būtent senose visuomenėse seni žmonės gyvena puikiai, o jaunose – pensijos mokamos nebent tik valdžios žmonėms (beje, taip buvo ir tarpukario Lietuvoje, kurioje mažu gimstamumu niekas nesiskundė). O visuomenės visada senėjo. Gal kas žino žmonijos istorijoje jaunėjimo tendencijas?
II pakopos pakeitimų buvo daug, nes tai negyvas gimęs kūdikis, bet veikiamos tikrųjų naudos gavėjų – pensijų fondus valdančių įmonių – nė viena valdžia iki šiol nesusilaikė nuo jo masažo. Gal dar ir tęs...
Su Skandinavija mūsų II pakopa susijusi tik tuo, kad ją valdančios skandinaviškos įmonės uždirba gražius pelnus (neabejoju, kad jie buvo net ir nelemtais 2022 m.) akcininkams, tarp kurių gali būti ir skandinaviški pensijų fondai. Nors juos pačius paprastai valdo pelno nesiekiančios įmonės.
Galiausiai apie gyventojų tariamą finansinį neraštingumą. Jis tikrai pakankamas. Vis mažiau į pensijų fondus įviliotųjų guodžia minėti triumfališki pranešimai apie lenktynes su infliacija. Žmonės mato, kad kaupę beveik pora dešimtmečių gauna 2–4 proc. algos dydžio išmoką. Jos nevadinti pensija žmonėms tikrai finansinio išsprusimo pakanka. Paradoksas, bet išprusimas didesnis nei tos pakopos proponentams, jei tik šie nuoširdūs.
Kasmet auga II pakopos dalyvių, pasiekiančių pensinį amžių, skaičius. Jie finansiniu išprusimu, įgytu „savo kailiu“, egzaminuos politikus ir per kitus rinkimus Seimo raktus pirmiausia patikės tiems, kas pažadės nelemtoje istorijoje padėti tašką. Dažnai pastaruoju metu minimoje Estijoje, o gerokai anksčiau II pensijų pakopos steigimo pionierėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje – greičiau perprato tų fondų investicines nesėkmes ir parlamentai vienokiu ar kitokiu būdu įformino jų žlugimo faktą. Lietuvoje į valdžią jau atėjo jaunų politikų, nesusitepusių II pakopos steigimo ir reklamavimo nuodėme, karta, tad puikus laikas konstatuoti, kad tai buvo vyresniųjų klaida.
Į privačius fondus mokamas šimtamilijonines biudžeto lėšas atiduoti pensininkams, o dalyvius taikiai paleisti iš to skęstančio laivo. Delsimas reiškia nuostolius. Žinoma, jei rezultatus skaičiuoja ne vien komisiniais tesirūpinantys.
