Tačiau vienoje reitingų srityje mes aiškiai atsiliekame. Žurnalas „The Scientist“ gruodžio 19 dienos numeryje paskelbė 2011 m. gyvybės moksle naujų ir senų skandalų dešimtuką. Kas seka mokslo pasaulio naujienas, be abejonės, atspės pirmąją vietą šiame dešimtuke užėmusį mokslininką. Tai garsaus savo srityje olandų psichologo Diederiko Stapelio daugelio metų darbai, pagrįsti, kaip dabar paaiškėjo, falsifikuotais duomenimis; tiesiog cituojami eksperimentai nebuvo atliekami. Šio skandalo išskirtinė ypatybė yra ta, kad Stapelis vadovavo Elgsenos ekonomikos tyrimų institutui Tilburgo universitete ir per daugelį metų publikavo daugybę straipsnių prestižiniuose žurnaluose, įskaitant žurnalą „Science“. Daugumos kitų skandalų dešimtuko autoriai taip pat turėjo publikacijas prestižiniuose žurnaluose, o klaidinantys straipsniai buvo gausiai cituojami.
Tam, kad įtariama pražanga akademinei etikai taptų oficialiai pripažinta, reikalingas atitinkamus įgaliojimus turinčios komisijos ar pareigybės tyrimas ir sprendimas. Tokių komisijų turi, matyt, kiekvienas Lietuvos universitetas. Tačiau neteko girdėti, kad tos komisijos būtų apkrautos darbu, ar būtų patvirtinusios bent vieną pražangą, kuri viešojoje erdvėje nuskambėtų kaip mokslo skandalas. Tokiu atveju mes galėtume pasauliui pasiūlyti alternatyvų reitingą šalių, kurios yra akademinės etikos požiūriu tobulos ir galbūt tokiame reitinge pirmautume. Tai yra viena neišnaudota galimybė.
Jei institucijos viduje esančia akademinės etikos komisija nepasitikima, o teismai šioje srityje yra neįgalūs, tai galbūt padėtų už institucijos ribų sukurta komisija. Pagal LR Mokslo ir studijų įstatymą tokiam tikslui numatyta Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus pareigybė. Tačiau nuo 2012 m. sausio 1 dienos, kaip buvo planuota, tokia pareigybė dar lieka neužimta. Kol tokios skandalą patvirtinančios institucijos nėra, tol negalėsime pretenduoti į pasaulio mokslo skandalų dešimtuką.
Jei rimtai, tai didžiausias skandalas ir neišnaudota galimybė yra ta, kad Lietuvoje akademinės etikos sistema neveikia ir nėra mokslinės veiklos etikos tyrimų ir studijų sistemos. Tai parodė gruodžio 10 d. Lietuvos mokslininkų sąjungos organizuota konferencija, skirta mokslo ir etikos klausimams. Kai kurie konferencijos klausytojai prisipažino, kad jie pirmą kartą išgirdo etika esant filosofinių tyrimų sritimi, o tai, apie ką mes kalbame, vadintina dorove.
Kuo gi ypatinga mokslinės veiklos dorovės sritis? Tarp svarbiausių mokslinės veiklos vertybių yra sąžiningumas. Taip yra todėl, kad mokslinė veikla remiasi pasitikėjimu tarp mokslininkų. Jei nebūtų tokio pasitikėjimo, tai mokslininkai negalėtų naudotis savo kolegų rezultatais. Juk nėra galimybių visiškai atkartoti tuos pačius mokslinių paieškų procesus. Mokslas neįmanomas be pasitikėjimo kolegų rezultatais.
Tradiciškai pasitikėjimas tarp mokslininkų dar egzistuoja. Bet ar ilgam? Šiemet gruodžio 2 dienos numeryje laikraštis „The Wall Street Journal“ aptaria atvejus, kai neįmanoma pakartoti jau publikuotą mokslo rezultatą. Cituojamas vienos JAV mokslinių tyrimų kompanijos viceprezidentas, sakantis „besąs nusivylęs tokiais atvejais, bet nenustebintas.... Mokslo žurnaluose paskelbti tyrimų rezultatai yra dažniau nepakartojami, nei pakartojami“. Straipsnyje pastebima, kad kai kurie mokslininkai savo tyrimams renkasi tas problemas, kurios garantuoja teigiamus rezultatus, reikalingus finansinėms dotacijoms gauti, ar tiesiog įtakojami „publikuok arba išnyk“ (publish or perrish) mentaliteto. Toks elgesys nesuderinamas su tradicine mokslinės veiklos motyvacija: siekimu suprasti ir paaiškinti tiriamąjį reiškinį, ignoruojant bet kuriuos kitus galimus interesus.
Ne mažiau už mokslo bendruomenės vidaus santykius yra svarbūs mokslo ir visuomenės santykių doroviniai aspektai. Problemoms iliustruoti pastebėsime, kad kaip tik šiuo metu Pasaulio ekonomikos asociacija organizuoja konferenciją „Ekonomika visuomenėje: etinė dimensija“. Konferenciją paskatino pasaulinės ekonomikos krizės paaštrinti ekonomistų bendruomenės etiniai klausimai: „Ką reiškia būti ekonomistu?“, „Kokio ekonomistų vaidmens tikisi visuomenė?“, „Koks turėtų būti ekonomistų išsilavinimas?“ ir panašiai. Svarbiausios ekonomistų bendruomenės vidinės problemos yra ekonomikos mokslo tyrimų vertinimas ir ekonomikos prielaidų pliuralizmas, tarpusavio santykiai vykdant tyrimus ir publikuojant rezultatus, finansinės paramos skaidrumas, santykiai su politinėmis partijomis, verslu ir organizacijomis.
Vienas iš konferencijos organizatorių Peteris Radfordas straipsnyje „Etika ekonomikoje – kur tai yra?“ rašo, jog ekonomistams „atėjo laikas sau ir kitiems pripažinti ekonomikos teorijos žlugimo galimybę ir pasišalinus vienumon apsikuopti savo šiukšlyne. Geriausia, ką dabar galima daryti, tai nesielgti taip, lyg nieko neatsitiko. Egzistuoja didelė rizika padaryti dar daugiau bėdų“. Tokia prisipažinimo galimybė yra ekonomistų dorybių išbandymas.
Ekonomikos teorija nuolat kalba apie savireguliaciją ir apie „nematomos rankos“ efektyvumą. Dabar šiuos teorinius samprotavimus tenka nukreipti į pačius save ir išbandyti jų realumą. Vargu ar šios ekonomistų dorovės problemos ir jų tyrimas turės kokį nors atgarsį Lietuvoje, turint galvoje čia neegzistuojančią ekonomikos teorinių tyrimų erdvę.
Gruodžio 10 d. Lietuvos mokslininkų sąjungos konferencijoje buvo bandoma klausti: „Koks etikos vaidmuo mokslo sistemoje?“, „Kokia yra abejotina mokslinė praktika? “, „Ar skirtingų krypčių mokslininkai vienodai supranta mokslinės veiklos standartus?“, „Kaip mokslo politika įtakoja mokslinės veiklos etiką?“ ir pagaliau „Kaip veikia akademinės etikos sistema Lietuvoje?“. Liko nesvarstyti ir neatsakyti dar svarbesni konkretūs klausimai. Ar pakankamas akademinės etikos komisijos ir atitinkamos pareigybės prie Seimo egzistavimas norint išsaugoti tradicines mokslo vertybes? Kokia turėtų būti mokslinės veiklos dorovę ugdanti sistema?
Autorius yra VU matematikos ir informatikos instituto atsitiktinių procesų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas.