aA
Sunku rašyti atoliepį žurnalistui Vidmantui Valiušaičiui, kuris ūmai tapo Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ recenzentu, tačiau jos dar… neskaitė ir net nebuvo… jos pristatyme, tačiau autoriui drožia iš peties – už tai, kad ištrauktoje iš konteksto A. Eidinto pasakytos frazės knygos pristatyme, jog „sovietų pinigus tautininkai ne į savo kišenę įsidėjo“. Panašiai kaip Andrius Kubilius, neskaitęs V. Adamkaus dienoraščio, mokė prezidentą prieš rašant knygas pagalvoti, V. Valiušaitis moralizuoja, kad tai skandalinga – tokių pinigų žurnalistui šiukštu - imti nevalia.
Raimundas Lopata
Raimundas Lopata
© DELFI / Valdas Kopūstas

Yra laisvųjų žurnalistų, nepaperkamų ir neperkamų, yra laisvoji spauda ir spauda. Nekorektiška kaltinti diplomatijos metodų nežinojimu ambasadoriaus, o tokių pavyzdžių, kad straipsniai užsakomi, kad skiltys perkamos, kad redaktoriai kurį laiką formuoja vieną ar kitą reikiamą įvaizdį, kitaip sakant, kad spauda irgi gali būti perkama – nors vežimu vežk visais laikais… Tik apsimetę naivuoliais to nenori žinoti.

Todėl vertėtų žinoti, kad jaunutės Lietuvos valdžia 1922 m. taip padirbėjo su Klaipėdos krašto spauda, kad ta pradėjo rašyte rašyti prieš „laisvojo miesto“ statuso suteikimą Klaipėdos miestui (nes tada jis būtų likęs Vokietijos dalimi ir Lietuvai niekaip nebūtų turėjusi šansų jo prisijungti), ir liejosi taip, jog ne vienas vokietininkas Mėmelyje tada taip pat labai nustebo. Nesistebėjo tik lietuviai, ruošdamiesi įvykdyti sudėtingą diplomatinę, politinę bei karinę operaciją ir Klaipėdą prisijungti, surengiant „sukilimą“ Lietuvos naudai. Kad Klaipėdos gyventojai palankiau žiūrėtų į Lietuvą, prieš „laisvojo miesto“ statusą Lietuva elementariai pervedinėjo pinigus savo atstovui Klaipėdoje Jonui Žiliui, o šis injekcijomis laikraščiams tą nuotaiką palengva ir formavo.

Teoriškai visi lietuvių politikai gerai suprato padėtį, tačiau turėjo trūkumą – identifikavę pavojus deramai jiems nesiruošė ir nevykdė netgi aptartų priemonių, būtinų šalies okupacijos atveju.
Raimundas Lopata

Štai 1922 m. vasario 17 d. Žilius gavo iš Kauno agitacijai 350 000 auksinų (litų tuomet dar nebuvo), kovo mėnesį skirta pusė milijonų auksinų, o kad nebūtų per mažai Lietuvos valdžia Martyno Jankaus ir kitų vardu nusipirko laikraštį „Memelgau Zeitung“, kuris kenkė Lietuvos sumanymams, su visa jo spaustuve už 3,3 mln. auksinų. Laikraštis ūmai sulietuvėjo. Pinigų spaudai negailėta, laikraščiai it susitarę ėmė agituoti už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos autonominiais pagrindais ir tik du liko priešiški, nes…iš Kauno nepamaitinti – „Memeler Dampfbot“ ir „Folksstimme“. Ši operacija su laikraščiais ir laikraštininkais atsiėjo nemažai, tačiau savo tikslų tada pasiekėme dėl ir palankios mums spaudos - Klaipėdos kraštas 1923 m. tapo Lietuvos autonomine dalimi.

Paėmė tautininkai pinigų savo spaudai – tai tiesa, iš vienintelių tada vadinamųjų sąjungininkų, kurie pripažino Vilnių Lietuvai – sovietų. Paėmė pinigus nelabai didelius savo spaudai leisti, nes jų neturėjo. A. Eidinto knygoje, remiantis istorikais Vytautu Žaliu bei Gediminu Rudžiu ir paaiškinta, kad jie paimti spaudos reikalams, o ne pelnui ar asmeniškiems reikalams.

Taigi, ne toks jau skandalingas dalykas, kai žinai, jog sovietų pageidavimai, kad tuose straipsniuose tautininkai kritikuotų Lenkiją ir jos politiką, buvo net nereikalinga apmokėti – Smetona su Voldemaru taip rašė iki tol, kai gavo pinigų ir kai nebegavo. Ne tokie naivūs buvo, kad juos šiandien galėtų politiniu naivumu gėdinti kokia nors jauna Rusijos istorikė – su komunistais po perversmo susitvarkė greitai ir efektyviai, tik gal be reikalo ketverius vadovus sušaudė…

Nepatinka žurnalistui Smetona ir tautininkų režimas, kurį ne tik jis, bet ir mes visi vadiname autoritariniu, nedemokratiniu. Pats apie tai esu rašęs. Tų trivialių tiesų A. Eidintas jau nekartoja, knygos pratarmėje pastebėdamas, kad jo knyga apie kitką. Žinoma, kritika dėl nepasiruošimo tragiškai okupacijai buvo ir bus, čia mūsų istorija, mūsų diskusijų objektas, bet ar neperėjus į rimtą, argumentuotą toną, vertinant mūsų istoriją, į kvalifikuotą pokalbį, pagarbią diskusiją – argi taip jau reikia šiais laikais niekinti, kaip kokiems sovietams, A. Smetoną, ministrus, režimą, taip stačiai bjauriai viskuo kaltinti? O juolab iškišti kokį nors prof. Kazio Pakšto toliaregiškumo faktelį, dar prie jo sumanumo kelis irgi krikščionis demokratus pridėti ir juodinti tautininkus.

O kam? Pakštas siūlė ne tik pinigus ir auksą išvežti, jis siūlė ir lietuvius išgabenti į Madagaskarą ir sukurti atsarginę Lietuva, tokią Dausuvą…Bet jis buvo opozicijos žmogus, akademikas, už nieką neatsakė, galėjo rašyti ką tik nori. Ne tas pateikiamas mums pavyzdžio kalibras, kad įtikintų.

Pakštas siūlė ne tik pinigus ir auksą išvežti, jis siūlė ir lietuvius išgabenti į Madagaskarą ir sukurti atsarginę Lietuva, tokią Dausuvą…Bet jis buvo opozicijos žmogus, akademikas, už nieką neatsakė, galėjo rašyti ką tik nori. Ne tas pateikiamas mums pavyzdžio kalibras, kad įtikintų.
Raimundas Lopata

O štai dėl Smetonos išvykimo ar pabėgimo termino galima pasiginčyti. Kokią dar išeitį turėjo Smetona, kai sovietų vadinamasis prezidentas Michailas Kalininas ultimatumu atsako į Smetonos laišką jam, garantuojantį Lietuvos gerą valią, kai opozicija – krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai sutaria nuversti jo premjerą Antaną Merkį pačiu svarbiausiu momentu? 1940 m. birželio 14 d. rytą nacių Vokietijos vermachtas įžengia į Paryžių, Europa po Hitlerio kojomis, o tos dienos vakare sovietai įteikia Juozui Urbšiui žinomą ultimatumą, palydėtą Molotovo žodžiais: koks bebūtų atsakymas sovietų armija vis tiek įžygiuoja į Lietuvą. Opozicija žino, kad atėjo mirtina grėsmė. Ir ar ji padeda A. Smetonai ir vyriausybei priimti sprendimą gintis ginklu, už ką Smetoną taip niekina Valiušaitis?

Citata iš A. Eidinto knygos: „Posėdis prasidėjo po 1 val. nakties, jau birželio 15 dieną. Ministrai net nenujautė, kad SSRS jau birželio 14 d. pradėjo Baltijos šalių jūrinę ir oro blokadą (kad nenujautė sakome todėl, kad nei vienas vyriausybės posėdžio dalyvis vėlesniuose užrašuose tokio fakto nepamini. Tik prezidentas Smetona rašė, jog 14 d. ryte (apie 11-12 val.) pas jį apsilankęs Valstybės kontrolierius K. Šakenis papasakojo, jog jis per privatų asmenį, pažinojusį vieną vokietį, gavęs žinią, „jog netrukus sovietai pastatysią Lietuvos pasieniuose savo sargybas ir stropiai saugosią sienas. Lietuvos kariuomenė būsianti ardoma, skirstoma ir galiausiai paleista. Tokią žinią išgirdęs, paprašiau K. Šakenį kiek galinti greičiau ją pranešti min. pirm. Merkiui“). Taigi K. Šakenis tiksliai neįvardino, bet pranešė prezidentui, kad sovietai pradėjo blokadą. Smetona jau ryte suvokė, kas greitu laiku bus vykdoma iš SSRS pusės“.

Taigi ultimatumai du: iš SSRS ir savų-opozicijos, abu premjerai (Merkys ir naujasis Raštikis) prieš ginkluotą pasipriešinimą, o premjerų parašų po gynybos dokumentais pagal Konstituciją reikia. Tačiau nei vienas premjeras apie ginkluotą kovą nekalba. Tai ką daryti Smetonai? Štai dar viena citata iš naujos A. Eidinto knygos:

„Suprantama, kad sėkmingo karinio pasipriešinimo šansas, esant milžiniškai SSRS karinės galios persvarai, buvo lygus nuliui. Neveltui Smetona prisiminė Vokietijos okupuotas nedideles Europos valstybes – Norvegiją, Daniją, Olandiją. Pagalbos nebuvo galima gauti iš niekur.

Per paskutinį A. Merkio vyriausybės posėdį, kai opozicijos spaudžiamas A. Merkys pagaliau atsistatydino ir S. Raštikis sutiko būti nauju ministru pirmininku, Krašto apsaugos ministras K. Musteikis paprašė, kad pasisakytų S. Raštikis: priimti ultimatumą ar priešintis? Visi laukė įsitempę, ką pasiūlys opozicijos remiamas kandidatas į ministrus pirmininkus - garbingai kovoti ar priimti reikalavimus? Gen. S. Raštikis pasakė, kad krašte yra sovietų įgulos, todėl reikia visus reikalavimus priimti ir nesipriešinti. K. Musteikis replikavo: “Anksčiau - duok pinigų, pinigų, o dabar bijom šautuvą pakelti”. Negana to – krikdemų ir liaudininkų kandidatas tapti premjeru S. Raštikis prieštaravo ir kad būtų pareikštas protestas dėl sovietų veiksmų: “Tas nieko nepadės. Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo.” Taigi teoriškai visi lietuvių politikai gerai suprato padėtį, tačiau turėjo trūkumą – identifikavę pavojus deramai jiems nesiruošė ir nevykdė netgi aptartų priemonių, būtinų šalies okupacijos atveju.

Paėmė tautininkai pinigų savo spaudai – tai tiesa, iš vienintelių tada vadinamųjų sąjungininkų, kurie pripažino Vilnių Lietuvai – sovietų. Paėmė pinigus nelabai didelius savo spaudai leisti, nes jų neturėjo.
Raimundas Lopata

Dėl 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausybės posėdžio išdavų, jos nutarimo nesipriešinti ginklu Raudonajai armijai ir nepaskelbus protesto dėl melagingų kaltinimų ir ultimatumo, virė ir virs diskusija, svarstant prezidento, karinės vadovybės ir vyriausybės apskritai bei atskirų jos narių pozicijas. Tačiau, nors ir žinant, jog Lietuva būtų okupuota bet kokiu atveju, ir bet kokiu atveju būtų sovietizuota, kaip tai sovietų manyta padaryti kariaujant su Suomija – atsirado ten vadinamoji Demokratinė Suomijos valdžia su SSRS teritorijoje gyvenusiu komunistu Otto Kuusinenu priešakyje, kai sovietams prireikė - atsirado Karelijos-Suomijos SSR, o kai jos nebereikėjo - tokia sovietinė respublika buvo panaikinta.

Esmė ta, jog tada Lietuvos likimas jau buvo tikrai ne lietuvių rankose“.

Jau ir iš anksčiau skelbtų V. Valiušaičio istorinio pobūdžio rašinių lindo įkyri mintis, kad dėl Lietuvos okupacijos 1940 m. kalčiausia... A. Smetonos valdžia, o ne ją įvykdžiusi SSRS. Kažkaip nusimušęs balansas vertinimuose. Nereikia kaltinti ne visai kalto ir nereikia apsikaltinti.

O geriausia palikti daugiau vietos pagarbesnei diskusijai, motyvuotai, asmeniškai neužsipuolant autorių, o įsiskaitant į naują knygą. Paprastai tokiais atvejais prof. Vytautas Landsbergis taikliai svarsto: gal suklydo? Gal buvo suklaidintas? O po nedidelės pauzės – turbūt antra.

Nuoširdžiai tikiu, kad prieš rašydamas naują straipsnį V. Valiušaitis perskaitys naują A. Eidinto knygą. Po to imsis diskutuoti rimtai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kaunietis seną automobilį iškeitė į paspirtukus, bet liko be 800 Eur kompensacijos: lėšos ištirpo per porą dienų (1397)

Kaunietis Tomas nusprendė savo seną taršų automobilį iškeisti į du elektrinius paspirtukus ,...

„Bloomberg“: Lukašenka su Erdoganu juokiasi iš ES (249)

Štai ji, didingoji Europos Sąjunga, ekonominės galios atžvilgiu nusileidžianti tik JAV. Štai...

Su tariamai 30-mečiu vyru susitiko automobilių aikštelėje: tada ir prasidėjo „linksmybės“ (130)

Kadangi buvo laikas, kai dažnai vaikščiodavau į pasimatymus, todėl norėčiau aprašyti ne...

Ginekologė atsakė į aktualius klausimus apie mergystės plėvę: kam ji reikalinga ir kodėl moterys ryžtasi jos atstatymo operacijai (78)

Nekaltybės praradimas daugelio siejamas su mergystės plėvės plyšimu. Bet ar žinote, kokia yra...

Į šalį vis drąsiau žengs lietaus debesys (1)

Ketvirtadienio dieną iš vakarų priartės žemesnio slėgio laukas. Pirmoje dienos pusėje visoje...

Jurga Jurkevičienė | D+ nariams

Vyriškumo triumfas rugsėjo vendemijos fone specialiai Delfi Plius iš Romos

Pamenate vieną ekspresyviausių pasaulio kinematografo scenų – rugsėjo vendemiją (vynuogių...

Nekalta dukters frazė padėjo vyrui atskleisti žmonos neištikimybę (30)

Vyras papasakojo, kaip dukters frazė atskleidė jam žmonos neištikimybę su jų kaimynu, rašoma...

Schilleris pakomentavo gandus: Blaževičių tikrai matau sudėtyje, dėl Dimšos – pažiūrėsime (13)

Rungtynėms prieš Alytaus „Dzūkiją“ Martinas Schilleris vėl neregistravo Kauno...

„Chimki“ lieka be pergalių, Gudaitis debiutavo „Zenit“ gretose (2)

Rimas Kurtinaitis ne šiaip sau nuogąstavo dėl problematiško komandos pasirengimo sezonui....

|Maža didelių žinių kaina