Išnaudojimo nėra, kaip nebuvo ir Sovietų Sąjungoje
Sovietinė ideologija ir didele dalimi realus gyvenimas buvo grindžiami prieštaros Vakarams logika. Sovietinė sistema žlugo, tačiau pati vsio na oborot logika, deja, Lietuvoje sėkmingai klesti ir naudojama apologetikai tų dalykų, kuriais patys vakariečiai toli gražu nesididžiuoja. Štai, jeigu sovietinė ideologija kritikavo kapitalistinę sistemą dėl socialinės nelygybės ir išnaudojimo, pastarieji reiškiniai tarsi nebeįmanomi kapitalistine tapusioje Lietuvoje. Juk tai „sovietiniai terminai“.
Paradoksas, tačiau pačiuose kapitalistiniuose ir demokratiniuose Vakaruose niekada nebuvo ir nėra abejojama išnaudojimo galimybe. Yra tik skirtingi jo aiškinimai. Pagal marksistus, išnaudojimas yra visada, kai tik samdomas darbas, kai jis perkamas rinkoje. Pagal neoklasikinę ekonominę teoriją, kuria remiasi dauguma šiuolaikinių ekonomistų, išnaudojimas yra tuomet, kai rinka veikia prastai dėl skirtingų pirkėjo ir pardavėjų galių, kai darbo kaina - darbo užmokestis - galingo darbdavio nuspaudžiamas žemiau to, kuris būtų konkurencinėje rinkoje.
Tiesą sakant, Lietuvoje dažnai pripažįstama, kad monopoliniai dujų, elektros ir šilumos tiekėjai išnaudoja vartotojus, nes iškelia kainas aukščiau nei jos būtų konkurencinėje rinkoje. Panašiai stambūs pieno ar mėsos supirkėjai išnaudoja smulkius ūkininkus. Tačiau, Dieve gink, nevalia kalbėti apie mažos darbo kainos primetimą jos pardavėjams - darbuotojams. Nevalia kalbėti apie priešingus pirkėjo ir pardavėjo interesus.
Kodėl? Nerandu kito atsakymo, kaip tik ta pati vsio na oborot logika. Kadangi sovietiniams ideologams „rūpėjo“ ne vartotojų ar ūkininkų, o tik darbininkų kapitalistinis išnaudojimas, tai šiandieninėje Lietuvoje pagal apvertimo logiką išnaudojimo darbo rinkoje negali būti, kadangi tuo kapitalistinę darbo rinką kritikavo sovietai.
Tuo metu padėtis Lietuvos darbo rinkoje yra tragiška. Darbuotojai neorganizuoti, profesinės sąjungos leisgyvės, nevyksta Vakaruose įprastos kolektyvinės derybos dėl algų. Todėl nenuostabu, kad darbuotojams apmokama gerokai mažiau nei jie pagamina (nei jų darbo našumas). Ar skaičiuotume nominaliais eurais, ar atsižvelgtume į kainų skirtumus šalyse, vis tiek Lietuvos ir, tarkim, Vokietijos vidutinis darbuotojas darbo našumu nesiskiria tiek, kiek skiriasi jiems mokamos algos.
Vidutinės metinės algos ir darbo našumo skirtumai Vokietijoje ir Lietuvoje kartais
| Vokietija/ Lietuva | ||
| Eurais (2009) | Eurais PPP* (2008) | |
| 1. Algų santykis | 5,5 | 3,2 |
| 2. Darbo našumo santykis | 3,3 | 1,75 |
| 1/2 | 1,67 | 1,83 |
Kad ir kaip kam nepatiktų, kad ir kokios būtų taikomos skaičiavimo metodikos, Lietuvoje (ir kai kuriose kitose postkomunistinėse šalyse) darbo našumo ir darbo užmokesčio skirtumų nepaaiškinsi nepripažinęs darbuotojų išnaudojimo. Ir tam visai nebūtina neva gaivinti marksizmą. Pagal jį išnaudojimas būtų ir Vokietijoje. Pagal visuotinai pripažintą šiuolaikinę rinkos ekonominę teoriją Vokietijoje, ko gero išnaudojimo nėra, bet tikrai yra Lietuvoje.
Tai svarbu suprasti ne dėl kokio ideologinio ginčo, bet dėl to, kad galėtume paaiškinti ekonominių ir socialinių problemų priežastis bei pasitelkti jų sprendimui adekvačias priemones. Kodėl Lietuvoje net ir dideli mokesčių tarifai darbo užmokesčiui niekaip nepripildo valdžios biudžetų ir nepajėgia adekvačiai finansuoti viešojo sektoriaus? Tik todėl, kad tie dideli tarifai uždėti menkoms algoms. Kodėl kai prabylama apie progresinius mokesčius, rodoma darbo užmokesčio statistika, pagal kurią didelių algų Lietuvoje beveik nėra? Tačiau tuo pat metu esam liūdnai pagarsėję prizininkai ES pagal pajamų nelygybę.
Nelygybės nepaneigsi, bet ją galima ignoruoti
Kalbėti apie pajamų nelygybę Lietuvoje taip pat nepriimtina kaip ir apie išnaudojimą. O reali nelygybės problema didelė ir ji nesprendžiama irgi vien dėl mistinės giminystės tik su komunistine ideologija. Turtingiausio penktadalio Lietuvos gyventojų vidutinės pajamos virš 4 000 litų per mėn., o vargingiausio – tik kiek virš 600 Lt. Įsivaizduokime Lietuvą, kurioje dviejuose didmiesčiuose – Vilniuje ir Panevėžyje (apie penktadalis šalies gyventojų) – gyvenama už 4000 Lt per. mėn., o likusiuose trijuose - (irgi apie penktadalis gyventoju) – už 600 Lt. Taip, tai dvi Lietuvos ir tarp jų nebelabai kas bendro.
Pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje 2009 m.
Gyventojų penktadaliai Metinės pajamos (mln.lt) Visų šalies gaunamų pajamų dalis (proc.) Pajamos 1 asmeniui per mėn. (Lt.) Aukščiausias 33 281,4 42,3 4153 Žemiausias 5 259,0 6,7 656
Šaltinį rasite čia.
Ir tik nereikia tuoj kaltinti noru viską atimti, padalinti ir taip sugrįžti į komunistinę praeitį. Nereikia grįžti, nes ne kiek ir nueita. Reikia eiti link normalesnio, vakarietiško kapitalizmo, iš kurio nebėga gyventojai. Tarkim, pasiekti, kad skirtumas tarp gyventojų dviejų kraštutinių penktadalių būtų ne daugiau kaip 6, bet apie 4-5 kartus, koks yra didžiojoje ES dalyje.
Ar toks perskirstymas būtų labai didelis? Ne, tik 2-3 šimtų litų permetimas iš viršutinio sluoksnio apatiniam pasitelkus minimalios algos ir mokesčių politiką.
Tačiau kartu tai yra ir labai daug, tai net nacionalinė katastrofa, jeigu spręstume pagal šalies piniginio elito klyksmą išgirdus pasiūlymą šimtine padidinti minimalią algą ar įvesti progresinį mokesčio tarifą, pagal kurį tektų sumokėti papildomai šimtą ar du šimtus valstybei nuo penkto ar šešto tūkstančio litų pajamų.
Oi tai bėgtų bankininkai dirbti iš Vilniaus į Rygą, kad tik tą šimtinę išsaugotų. Oi lėktų kriuksėdamos daniškos investicijos iš Lietuvos. Gal į Minską, nes ten tai jau tikras mokesčių rojus – ne progresinis ir tik 12 proc. mokesčių tarifas. Gal jau visi kvalifikuoti švedai ir danai jau seniai suvažiavo į Suomiją, nes joje viršutinis pajamų mokesčio tarifas 30 proc., kai Danijoj ir Švedijoj vos ne po 60?
Ir kokių tik pseudo argumentų neprirenkama ... Apie perskirstymą kaip ir apie išnaudojimą Lietuvoje rimtai kalbėti vis dar vengiama, įsitikinus ar tik norint įtikinti kitus, kad tai tik atgyvenęs sovietų propagandos pramanas, naudotas kapitalizmo kritikai. Nepamirškim, kad tam naudotas ir seksas. Ar tik neteks vakare gailėtis... .