Ko gero, dažniausiais kartojama tezė, kad reikia išsaugoti privačių ir valstybinių gydymo įstaigų konkurenciją tam, jog galiausiai kažkurios iš jų įrodytų savo pranašumą. Bet kodėl reikia laukti įrodinėjimų? O kodėl neprivatizavus gerai išmoktu šoko terapijos būdu? Ne taip toli nuo Lietuvos yra šalys, kuriose privati medicinos praktika gyvuoja ne 20 metų – šimtmečius. Bet kartu ir valstybinė – apie šimtą metų. Kas ten ką nukonkuravo? Niekas nieko.
Ir jų abiejų egzistavimas pateisinamas ne Lietuvoje garbinama konkurencija, bet, priešingai, darbo pasidalijimu. Tačiau tą galima suprasti jeigu žiūrima ne tik į įstaigos nuosavybę, bet ir į jos teikiamų paslaugų apmokėjimą. Jeigu už paslaugą moka pacientas iš savo kišenės tiesiogiai ar per privatų draudimą, o gydymo kainą nustato pati gydymo įstaiga – tuomet galime sakyti, kad tai tikrai privati medicina ir paslaugos teikiamos rinkoje. Jeigu paslaugą apmoka valstybinė ligonių kasa pagal valstybės nustatytą kainą, o paslaugų kokybę kontroliuoja valstybė – nėra esminio skirtumo ar tai privati, ar valstybinė įstaiga.
O kodėl galima išvengti eilių? Kaip ir bet kurioje rinkoje. Jeigu klientų atsiranda daugiau, galima kelti paslaugos kainą ir plėsti jos teikimo pajėgumus – nuomoti papildomas patalpas, pirkti įrangą, samdyti daugiau personalo. O kai keliama kaina – mažėja ir klientų. Tik negalvokim, kad eilės nebuvimas yra iš nekalto privačios įstaigos prasidėjimo, sutaupytą laiką pacientas nusiperka savo pinigais.
Valstybinė gydymo įstaiga finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais, pacientas TIESIOGIAI už paslaugą nemoka, todėl nesivaržo kreiptis, jeigu tik turi laiko. O kadangi valstybės ar ligonių kasų biudžetų lengvai nepapildysi, susidaro eilės. Tačiau jų visai vengti ir nėra taip protinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet apie tai vėliau.
Taigi, tikrai privačios (pacientų tiesiogiai finansuojamos) įstaigos tiems, kas turi pinigų, bet kaip tik dažniau dėl to neturi laisvo laiko eilėms. O valstybinės tiems – kam laikas nėra svarbiau už pinigus, todėl gali palaukti, bet sumokėję mokesčius gali nebemokėti tiesiogiai už paslaugą.
Todėl, ne konkurencija ir ne jokia komunizmo ir kapitalizmo tarpusavio kova, bet darnus vienas kito papildymas yra valstybinės ir tikros privačios medicinos koegzistavimo prasmė.
Kuo tokia įstaiga galėtų skirtis nuo valstybinės? Nelabai galėtų, todėl Vakaruose dažniau yra jei ir privačios, tai dažniau ne pelno siekiančios. Kainos ir kokybės, o todėl ir kaštų suvaržytas pelno nelabai išspausi, todėl jo siekiantiems ši sritis ir nėra įdomi. Tačiau įdomi tokiose netvarkingose šalyse kaip Lietuva, nes čia už paslaugą galima imti dvigubą kainą, t.y. ir iš ligonių kasų, ir iš paciento. Ir tai nėra privačių gydymo įstaigų išradimas. Privačios vidurinės ar aukštosios mokyklos daro tą patį. Ir apie tai jau teko rašyti prieš keletą metų. Konstitucinis Teismas pasakė, kad nevalia, bet valdžia išdūrė ir Konstituciją, ir tautą studento krepšelį pavadinusi stipendija. Tuo tarpu, šalyse, kuriose nėra ir nebuvo taip išplitusio valstybės finansuojamo šarlataniško verslo, niekam per daug ir nerūpi ar universitetas valstybės, ar jėzuitų.
Tačiau Lietuvoje privačioms įstaigoms leidžiami papildomi klientų mokėjimai virš valstybės finansavimo, o valstybinėms – ne. Ir tuomet sakoma, kad vyksta konkurencija ir vartotojas yra arbitras, ir kažkuri nuosavybės forma laimės. Kas laimės, kas ne, bet sveikas protas, padorumas ir vartotojai jau pralaimėjo. Taip, tai „rinkos ekonomika lietuviškai“... . Ne, ne tik – pokomunistiškai, nes yra ir daugiau tokių „drąsių“ šalių šiapus buvusios Berlyno sienos.
Daug žmonių nuoširdžiai stebisi, kodėl sumokėję sveikatos draudimo įmoką arba pajamų mokestį, negalėtų pasirinkti gydytis privačioje poliklinikoje ar vaiką leisti į privačią mokyklą ir tikėtis, kad valstybė užmokės toms įstaigoms, o kiek jos paprašo daugiau – vartotojas negalėtų pridėti iš savo kišenės? Atrodo labai logiška, tačiau tik atrodo, nes tuomet logiška būtų ir tai, kad kiekvienas asmeniškai susimokėkim už gydymą ar vaiko mokymą, o valstybė tegul nedrįsta iš mūsų reikalauti mokesčių mokyklų ar ligonių kasų finansavimui. Logiška? Taip, kaip grįžimas į medžius – jei pasisekė išlipti, logiška, kad bus galima ir sugrįžti. Juk taip jau buvo – prieš šimtą metų nebuvo mokesčiais finansuojamų valstybinių sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų, o dar gerokai anksčiau – nei kolektyvinės krašto gynybos, nei policijos, net muitinės... . Ir buvo gerai?
Tačiau dar grįžkime prie tų nelemtų eilių, kurios neva yra prigimtinė ir tik valstybinių įstaigų nuodėmė. Ar tik valstybinių? Ar niekada netenka laukti banke, telekomunikacijų aptarnavimo įstaigoje? Pagaliau, prekybos centre vadybininkai labai kruopščiai planuoja eilučių sudarymą. Kai tik jos sumažėja iki keleto pirkėjų, tuoj iš kasos dingsta viena iš pardavėjų.
Eilių nebuvimas reiškia, kad laukia ne pacientas, bet gydytojas. Kas visuomenei ir tiems patiems klientams brangiau, neužmirštant, kad nieko nemokamo nėra, net kai mokama per valstybės biudžetą? Esant ūmiam susirgimui brangiau gali kainuoti (net gyvybę), kai laukia pacientas. Tokiais atvejais suteikti pagalbą savo eilės turi laukti gydytojas. Tačiau ar tragedija, kai žmogus, keliolika metų vaikščiojęs su lėtine liga, pagaliau apsisprendžia kreiptis į gydytoją ir išgirsta – „po poros mėnesių“? Galima pasiekti, kad nebūtų ir tokių eilių nei privačiose, nei valstybinėse poliklinikose. Tik mažytis kainos ir mokesčių dydžio klausimai. Žinoma, tokie nemalonūs klausimai vargina, o dogmos puikiai gydo nuo jų.
Pagaliau „šventa“ paciento teisė rinktis. Ji svarbi, bet tik tam tikru aspektu. Pacientas nori malonaus aptarnavimo, komfortiškos aplinkos, juo labiau, kai blogai jaučiasi. Pacientai turi skirtingus skonius ir jeigu jie gali rinktis mielesnį restoraną ar kino teatrą, kodėl turėtų susitaikyti su nemalonia aplinka susirgę. Taip, to reikia siekti ir tiek valstybinė, tiek privati įstaiga pajėgi tai padaryti, tik neužmirškim, kad ir tai kainuoja pacientui, ir už tai teks sumokėti ar per ligonių kasas, ar tiesiogiai. Kita vertus nereikėtų pervertinti paciento pasirinkimo įtakos diagnostikos ir gydymo kokybei. Jeigu pacientas puikiai žino, kuris gydytojas geriau diagnozuoja ir gydo, tokiam pacientui gydytojai nelabai ir reikalingi. Tačiau paprastai nežino, tik priviliojamas paviršutinių dalykų reklamos, kuri irgi kainuoja daugiau nei informuoja.
Vytenis Andriukaitis pirmasis ministras, kuris pajudino daugumai gyventojų svarbius, bet viešai rimtai neaptarinėtus, tik dogmomis apipintus viešosios politikos klausimus. Nenuostabu, kad gavo kritikos iš visų pusių. Juk esam įpratę prie ministrų, kurie rado, taip ir paliko – puikūs žmonės, už ką juos kritikuosi, juk bloga tik sveikatos apsauga, tik švietimas, tik viešieji finansai, tik...