Nėra blogos kalbos, blogos tautos – tai tiesa, tačiau tema buvo ne apie tai. Tą kartą rašiau apie prioritetus bei pasirinkimo galimybę, kurios nėra daugumoje „ateities mokyklų“. Vaikai mokosi tas kalbas, kurias mokykla gali pasiūlyti, o tokį perpetum mobile skatina patys nostalgiją trikampiams pieno pakeliams išgyvenantys tėvai. Norėčiau kalbėti mandarinų dialektu, juk kinų pasaulyje tiek daug.
Tuomet šaudyčiau dviprasmiškas žinutes „Aliexpress“ pardavėjams ir galėčiau susiveikti nuolaidą lygintuvui. Tačiau keturias kalbas išmoks nedaugelis, o jei mokiniai gali susipažinti tik su dviem, kodėl viena iš jų būtinai turi būti rusų? Tokie ir panašūs argumentai, kad mokykla tik rusų kalbą tegali pasiūlyti ir dauguma tėvų tokios norėjo – gąsdina.
Tikintis, kad iš mokinių išaugtų sėkmingi žmonės ne vienos papildomos kalbos po anglų reikėtų mokyti, o bent dviejų.
Šioje šalyje ne tik prieš rinkimus apsimetinėjama, kad prioritetinė sritis yra švietimas. Kalbų mokymosi galimybės ir įvairovė turėtų būti plečiamos valstybiniu lygiu, neaplenkiant nė vienos mokyklos. Deja, to nėra.
Puikiai suprantu, kad Rusija labai didelė, aplinkui – kaimyninės šalys, kuriose gyvena daug rusakalbių, rusiškai kalba nemažai tautų ir žmones suprasti bei su jais bendrauti yra puiku. Bet vis tik kodėl reikalaujate tiek daug iš savęs savo šalyje, nesudarydami sąlygų atvykėliams prabilti angliškai ar bent jau, kad „ačiū“ lietuviškai išmoktų? Lietuviškas svetingumas šiuo atveju lyg – „minkšta širdaitė – plika subinaitė“.
Gyvenant ne vienoje aukšto pragyvenimo lygio Europos šalyje iš manęs prašė, kad kalbėčiau taip, kaip kalba dauguma. Netgi tie patys gatvėse garsiai maistą siūlantys kebabinių šeimininkai, imigrantai iš Irano, puikiai mokėdami angliškai skatindavo ir girdavo mano progresą besimokant kalbėti vietine kalba. Galbūt turėjau juos apkaltinti lietuvofobija, kad nesudaro sąlygų ir nesupranta, kai pasakau „labas rytas“? Galbūt apkaltinti fašizmu?
Sveiki 1984-ieji, jūs dar nesibaigėte, jūs vis dar čia. I kaniu jasna, kad daug prarasi neperskaičiusi Dostojevskio, mano vaikeli. Tokie ir panašūs argumentai kasdien patenka į mano akiratį, bet ar turkų rašytojo Orhano Pamuko kūrinius irgi būtina skaityti turkiškai, kad suprastum, jog romanas geras ir gražus?
Kadangi puškinų, dostojevskių leitmotyvas labai dažnas, literatūros gerbėjams aiškinu: XXI amžiuje knygas išverčia profesionalūs vertėjai. Užsienio šalių rašytojų, tarp jų ir Rusijos autorių kūrinių lietuvių kalba galima įsigyti knygynuose, gauti bibliotekose. Nenustebau, kad nežinote.
Užsienio kalbas mokėti tikrai reikia. To įrodymas anglų kalbą puikiai įvaldžiusi mano draugė Olga iš Maskvos, su kuria susipažinau kelionėje po Senąjį žemyną. Išsilavinusi ilgaplaukė, nuolat nervingai traukianti žemuogėmis kvepiantį elektroninį dūmą ir spaudinėjanti amerikiečio sukurtą „obuolį“.
Susitikome Pietų Europai būdingame pigiame viešbutyje baltumu tviskančiomis sienomis. Olgai reikėjo įdėti daugiau pastangų nei man, kad pasiektų multikultūrinį, viduržiemį gėlėmis kvepiantį miestą prie jūros.
Vizos pirkimas, rublių keitimas ir kiti organizaciniai nepatogumai Olgos, kaip ir daugelio jos tautiečių, neatbaido nuo noro ištrūkti. Mieste, kuriame apsigyvenome jų buvo pilnos aikštės, o parduotuvės grūste prigrūstos rusiškų saldumynų su antkainiu nostalgijai ir pilietiškumui sužadinti.
Kaip pati man papasakojo, dirbdama iš namų, ji ieško galimybės apsistoti Pietų Europoje. Į kelionę išsiruošė, nes norėjo miestą prie Viduržemio jūros žiemai pasirinkti savo namais. Jeigu patiktų, ieškotų būdų laikinai išsinuomoti pigesnį būstą. Susidraugavome ir įsišnekėjome.
Olga apie Lietuvą žinojo tik tiek, jog per kažkokią vietinės žiniasklaidos skylę girdėjo, kad neva nemėgstame rusų.
„Amerika, Amerika...“ – mintyse nuskambėjo kunigaikščio Vildaugo arija Pilies gatvėje ir galvoje užsidegė lemputės.
Pasak jos, Rusija netekusi savo galių – karinės galios demonstravimas tai farsas, o paprastas žmogus niekam nerūpi. Bet gyventojai kažkokiu taip pat mistiniu būdu priversti rinkti nuolat tą patį prezidentą, nes esą balsuoti daugiau nėra už ką. O kada buvo kitaip? Olga turi atsakymą.
Priėmiau jos nuomonę, per daug nesiginčydama, nenešiojusi jos batų. Suspaudusi lūpas priėmiau jos, trisdešimt kelerių metų moters, naivumą ir meilę tai Rusijai, kuri jai buvo mama, dabar barstanti savo vaikus Vakarų lizdams. Pasakas apie natūralų maistą, dešras be chemijos prieš griūvant raudonajai imperijai bei begalinį norą bet kokia kaina pabėgti iš raudančių namų, galbūt netgi į Lietuvą.
Olga tikrins gyvenimo kokybę savo ateičiai ir pas mus. Ji nori pamatyti Kuršių Neriją ir Mirusias kopas. Pasiūliau, jeigu atvyks į Lietuvą, kalbėti angliškai. Atsisveikindamos apsikabinome. Retkarčiais – susirašome.
Prie Baltijos pamatę angliškai kalbančią Olgą pasakykite jai hello arba labas, nes ji to verta.
Rita Lebedeva yra autoriaus pseudonimas.
