Buvo net žinių, kad Ukraina gaus ir GLSDB raketų – chirurginių karo skalpelių, kalančių tiesiai į kaktą už 160 km. Europarlamentas 472 balsais „už“, 19 „prieš“ ir 33 susilaikius paragino ES sukurti specialų tarptautinį tribunolą persekioti Rusijos karo nusikaltėliams.
Liko tik išlaisvinti vokiečių leopardus. Lengviausias uždavinys. NATO armijose – per 2 000 leopardų. Lenkija, Suomija, Ispanija ir net Portugalija prisiekė savo leopardus išsiųsti Ukrainai. Nyderlandai pažadėjo už juos sumokėti.
Stačiai formalumas – gauti leopardų gamintojos Vokietijos sutikimą, ir karo salotos Pu ordoms gatavos.
Vokiškos salotos – vienas pigiausių patiekalų. Virta bulvė, keli marinuoti agurkėliai, šiek tiek acto, aliejaus, virtos dešros, majonezo ir prieskonių. O tada kancleris Scholzas Ramšteinui ėmė ir patiekė naujojo gynybos ministro Pistoriaus rankomis daug daug vokiškų žodžių salotų:
– Mes patys neturim tankų, pačiam bundesverui jų trūksta.
– Mes galim greitai pagaminti – atsiliepia „Rheinmetall“ pramonininkai.
– Ėė, tegu kitos ES šalys duoda Ukrainai tankų. Tada ir Vokietija duos.
– Gerai, – atsako lenkai, britai ir prancūzai. – Mes duodam Ukrainai tankų.
– Neee. Tegu pirmiau Amerika duoda Ukrainai tankų. Abramsų. Naujausios modifikacijos. Ir kad man Bidenas vado tanke sėdėtų! Tada, mes, vokiečiai, gal ir pagalvosim.
Jei amerikiečiai pasiųstų Ukrainai abramsų, vokiečių kairieji gal pasakytų, kad vokiečių dvasia prieštarauja tankų mūšiams. Arba ką nors iš serijos, kai kalbame apie dorovinę vertybę, mums rūpi ne poelgiai, kuriuos matome, o vidiniai jų principai, kurių nematome.
Kancleris Scholzas kaip Putino Dimonas. Tankų nėra ir nebus, bet jūs ten laikykitės. Gal net suktesnis už Dimoną: tankų yra, bet neleisiu duoti nė tų, kuriuos už zlotus nusipirko lenkai.
Tankai Ukrainai reikalingi čia ir dabar. Kiekviena pradelsta minutė – tai papildomai užgesusi vaiko gyvybė, dar vienas nužudytas kaimas ar miesto kvartalas. Kaip tada vertinti Ramštaino patiekalų stalą? Vienas platus NATO žingsnis pirmyn ir vienas atgal?
Taip, leopardai lieka Vokietijos socialdemokratų nelaisvėje. Rautis plaukus? Ne. Apsišarvuoti kantrybe. Karas ne vien tankais laimimas. Tą įrodė Rusijos armija, su tūkstančiais tankų nesugebėjusi užimti Kyjivo ir Charkivo, net Sumų su Černihivu.
Jei tai, kas patiekta Ramšteine Ukrainai penktadienį, jau būtų fronte, vaizdas prie Soledaro ir Bachmuto, o ir kitur būtų daug gražesnis ir be leopardų.
Vokiški tankai Ukrainai bus. Bet vėliau. Nebus per vėlai?
Vakarai Ukrainoje vėluoja devyneriais metais. Per metus tokio atsilikimo neįveikti. O kad kantrybė neapleistų, užtektų prisiminti riebų kaip paršas faktą: 2022-ųjų vasarį, kai jau buvo aišku, kad Rusija puls Ukrainą, Vokietija atsiuntė ukrainiečiams 5 000 šalmų. Ir nė vieno sumauto šovinio. Dabar į Ukrainą eina ir vokiški marderiai, ir savaeigės 155 mm haubicos, ir „irisai“, kurių net bundesveras neturi.
Ginklų tiekimo vėlavimas žadina nepagrįstas Putino reicho viltis. Menama skylė žiurkei. O gal kaip nors? Tai pašaukim dar 300 000 mėsos gabalų. Surengti dar vieną karo mėsmalę. Kol Scholzas, apsitaisęs balta kepure, maišo žodžių vinegretą, fuhreris Pu kursto rusų viltis.
Taip bus iki pat karo pabaigos. Daug žodžių salotų. Vokiškų, ir ne tik, žodžių bulvių salotų.
„Geriausias būdas išvengti eskalacijos – suteikti Ukrainai galimybę susigrąžinti teritorinį vientisumą“, į švedų reporterio klausimą, ar valdžia neįžvelgia karo eskalavimo pavojų, jei į Ukrainą bus siunčiami vakarietiški tankai, atsakė Švedijos gynybos ministras.
Dar prieš metus Švedijos ministras tokio atsakymo nebūtų išdaužęs net kankinamas viduramžių metodais. O dabar voila – vokišką vinegretą per langą švyst. Rusijos pradėtas karas savo vikšrais pervažiuoja geopolitines tradicijas, keičia geležines politinio elgesio taisykles.
Buvęs JAV valstybės sekretorius Kissingeris Davoso forume pareiškė, kad Ukrainą reikia priimti į NATO, nes neutralios Ukrainos idėja per karą prarado prasmę. Tas pats Kissingeris, kuris ką tik siūlė įšaldyti karą paliekant viską, kaip yra, – užgrobtas Ukrainos žemes Rusijai.
Vokietijai verkiant reikia dar vieno sveikatinimo spyrio. Įmanomas tik laužant nusistovėjusias politikos normas. Lenkijos ir Vokietijos sutartyje dėl leopardų įrašyta, kad jų negalima perduoti kitai šaliai be Berlyno sutikimo? Taip.
Sutarčių laužyti negalima? Ne. Šventas dalykas.
O turėti tankų ir neduoti jų ginti žudomoms moterims ir vaikams galima? Tai irgi šventas reikalas? O juk tai atvejis, gal vienas iš milijardo, kai tankų pirkimo sutartis – ne Šv. Raštas. Lenkija jau užsiminė, kad gali savo leopardus atiduoti Ukrainai ir be Berlyno leidimo.
Būtų blaivinantis ėjimas. Ką darys Vokietija? Paduos Lenkiją į teismą? Neberems Ukrainos? Baikit, nemanau. Tai, kad tai ne idee idée fixe, rodo ir ilgamečio Belgijos premjero ir europarlamentaro G.Verhofstadto reakcija: „Jei Vokietijos kancleris nepajėgus priimti teisingų sprendimų, Lenkija turi vadovauti koalicijai, norinčiai siųsti Ukrainai reikalingų tankų!“
Jei kas kam čia ir gresia, tai Vokietijos pramonei prarasti Lenkijos, ir ne tik jos, gynybos užsakymus. Ir dėl ko? Dėl to, kad socialdemokratai niekaip neišsigydo rusiško gripo. Jei Scholzas to nesupranta, „Rheinmetall“ bosams ligos padarinių aiškinti nereikia.
Lietuva turi prisipirkusi vokiškų savaeigių haubicų ir šarvuočių. To nepakeisi. Bet vieša diskusija, ar šitaip kristi į priklausomybę nuo laisvės reikalui nevisai patikimos Vokietijos, nebuvo politinė klaida, prisidėtų prie sveikatinimo spyrio Berlynui.
NATO yra ne ponų ir tarnų, o laisvųjų sąjunga. Kažkas turi pasakyti: „Pone Scholzai, jūsų žodžių vinegretas toks neskanus, kad imam abejoti ir kitais vokiškais valgiais.“
„Amerikos balsas“ šeštadienį pranešė, kad Ukrainos tankistai Lenkijoje bus mokomi valdyti leopardus. Niekas karo metu be reikalo karių nemoko. Jei ukrainiečiai sodinami į leopardus Lenkijos poligonuose, anksčiau ar vėliau su jais pasirodys prie Bachmuto ir Melitopolio.
Kanclerio Scholzo užsispyrimas Vokietijai brangiai kainuos, rašo „Der Spiegel“. Pasak žurnalo, galiausiai Vokietija vis tiek sutiks perduoti Ukrainai leopardų, tik Vokietijos kaip valstybės reputacija jau bus smarkiai pašlijusi.
Taip išeina, kad vokiškas vinegretas vardu „Scholzing“ – brangiausios metų salotos. Tai „Der Spiegel“ dar galėjo pridėti, kad ant kortos pastatyta ne tik vokiečių garbė, o ir brangiausia, ką šalis turi, – vokiečių racionalumas.
