O jei kalbam apie politinius vegetarus ar, neduok gerasis Dieve, politinius veganus? Tada panašiai, kaip su rūbų spinta. Lūžta nuo drabužių, bet nėra kuo apsirengti.
„Viena iš mano svajonių yra balsuoti „už“, nes jau seniai balsuoju „prieš“, t.y. atmetu tuos, kuriais visiškai nepasitikiu, kas lieka, tas. Labai gaila bet taip yra“, skundėsi politikos vegetarė. Ir nuėjo dar kartą balsuoti prieš. O kas antras lietuviškos politikos veganas – ypač gerai tai buvo matyti Vilniuje ir Klaipėdoje – apskritai neatėjo. Kam balsuoti? Nes juk ir taip aišku, kad visi jie ten lavonus valgo.
Mums paduokit dorą kaip angelas, protingą kaip Einsteinas, išsilavinusį kaip L. Sapiega, ir kad dar gražus kaip DiCaprio ar „Mis pasaulis“. Tik iš kur paimti tokį politiką, štai kur klausimas.
Patenkam į aklavietę? Ne. Įsistumiame patys save į kampą. Kodėl įsistumiam? Todėl, kad 1) balsavimas nėra jokia pilietinė pareiga, kaip skelbdavo sovietai ir skelbia nūdienos aktyvistai, pirmiausia tai – mūsų teisė ir mūsų galimybė; 2) kiekvienas geras daiktas gerai ir kainuoja. Net pirmokas žino, kad mersas kainuoja daug brangiau už korėjietiškus ratus.
Štai tokia alegorija iš gyvenimo. Vienas garsus mūsų verslininkas nuolat kartoja, kad Lietuvoj trūksta inžinierių, todėl visus švietimo pinigus, skirtus filosofams ir sociologams rengti, reikia atiduoti inžinierių fakultetams. Kitas garsus verslininkas, paklaustas, kodėl jis užkampyje stato 500 darbo vietų fabriką, nors net Vilniuje jau inžinierių trūksta, atsako: „Kai aš paskelbsiu, kiek mano fabrike uždirbs paprastas operatorius, man nepritrūks nei darbininkų, nei inžinierių.“
Antrasis kapitalistas žino, kad laisvoje rinkoje ir inžinierius, ir operatorius turi savo kainą. Tačiau kurio verslininko mes klausome, pagal kurį universitetus muštruojame? Vienareikšmiškai pirmojo. To, kuris nori, kad rinkoje būtų daug pigių inžinierių, bet čia pat pyksta, kad tie pigūs inžinieriai niekam tikę.
Ar rinkėjai nesielgia lygiai kaip tas verslininkas, kuris nori daug ir gerų inžinierių, bet po pigiai, ir pyksta, kad tokių neranda?
Labai geras ir labai pigus. Ponios ir ponai, prašom pavyzdžių iš savo gyvenimo, atitinkančių tokią definiciją. Pasiūlykit gerą dizainerį, kuris kostiumą pasiūtų pigiau nei kinai savo fabrikuose. Pasamdykit IT vyruką už minimalią algą. Taigi, kad net santechniko už Vilniaus tarybos nario gaunamus pinigėlius nepasamdysite, o gal nė namų tvarkytojos.
O juk su politika yra sudėtingiau nei su dizaineriu ar santechniku.
Mes norim gauti ten, kur reikia ne tik mokėti, bet dar veikia ir principas „pasidaryk pats“. O kiek iš mūsų dalyvauja partijų veikloje? Vienetai. Vokietis ir austras žino, kad gero politiko tik už pinigus negausi. O lietuvis įsitikinęs, kad gerą, protingą, išsilavinusį ir gražų kandidatą jam privalo atnešti ant lėkštelės, ir geriau būtų, kad už dyką.
Ką toks požiūris sako apie mus?
Šiuo atveju turbūt tai, kokie vartotojiški pasidarėm per tris nepilnus demokratijos ir kapitalizmo dešimtmečius. Net tie, kurie nevirškina kapitalizmo, o gal reikėtų sakyti – ypač tie, kurie jo nevirškina, dorą, protingą, išsilavinusį ir gražų kandidatą norėtų gauti kaip prekybcentryje per išpardavimą. Pasiimti nuo lentynos ir „išmušti“ kasoje. Ir dar būtų gerai, jei užtektų „ačiū“ kortelėje sukauptos sumos.
Žemės ūkio ministras prieš rinkimus iškilmingai pranešė, kad Vyriausybė sustabdė maisto kainų augimą. Pamelavo, žinoma. Tai rodo ir faktas, kad rinkėjų balsai tai neatpigo. Brango iki 10-15 eurų. Humoras čia toks juodas?
Ne humoras – indikacija. Ženklas, rodantis, kad niekas šiam pasauly pigyn neina, o ir negali eiti, jei tik už lango ne krizė.
Kuo tikrai būtų galėjusi pasigirti Vyriausybė, tai faktu, kad vidutinis darbo užmokestis paskutinį praėjusių metų ketvirtį padidėjo dešimtadaliu – iki 970 eurų. Įvertinus infliaciją, realusis darbo užmokestis augo 6,2 procento.
Tai kodėl ministras Surplys tuo nesigyrė, o kaip Pelėda paistė visokius niekus apie valdžios atpigintą maistą? Todėl, kad ir premjerui, ir ministrui Surpliui, kaip ir ne vienam iš jūsų, svarbu tik tai, kad būtų pigiai. Užsidirbti daug Lietuvoj nėra jėga. Gauti už dyką Lietuvoj vis dar yra cool!
Kokių dar būta indikacijų?
Bjauri indikacija yra, kai mizeriškus atlyginimus gaunančios socialinės darbuotojos skyrė po 300-700 eurų paramos rajono mero rinkimų kampanijai. Prostitucija tai ir iškrypimas.
Ženklas yra video su ta garbaus stoto ponia, kuri, įlipusi į švarų liftą, tėškia riebų spjūvį su dar riebesniu skrepliu ant sienos. Turbūt kad žinotų tie, kurie sako, kad civilizacinė pažanga neįmanoma be higienos, švaros ir šiokio tokio padorumo ne dėl akių.
Indikacija yra, kad Šv. Kazimiero mugė Vilniuje prasidėjo eisena, kurioje buvo nešamas pagonių dievuko Kalvelio stabas. Bet juk ne amatininkai ir ne mugės darbininkai tą Kalvelį vienintelio mūsų krikščionio šventojo dieną nešioti sugalvojo.
Tai sugalvojo astronomai šmukštarai, pretenduojantys į kultūros tvarkymą ir valdymą. Pusmoksliai, kurie anksčiau gydėsi skaitydami „Znanijos“ draugijos brošiūras, o dabar gydymosi ir kitokio meno semiasi iš interneto.
Indikacija buvo menkystų puolimas prieš rašytoją Ivaškevičių, kuriame aktyviai dalyvavo policija ir prokuratūra. Ar pareigūnai lygiai taip pat gaudys ir tą ponią, kuri tėškė skreplių ant lifto sienos? Baikit, nemanau.
Indikacija yra Karbauskio melas, kad štai jei Prezidente išrinksite Šimonytę, tai ji paleis tokį gerą Seimą, nes gali dukart nepatvirtinti valstiečių premjero kandidatūros. Kaip žinoma, meluoti yra negražu. O kaip tada, kai per akis meluoja Seimo Kultūros komiteto pirmininkas – vsio zakonno?
Karbauskis ne kartą yra prisiekęs tautai, laikydamas ranką ant Konstitucijos. Kurios 58 str. sako, kad Prezidentas galėtų paleisti Seimą tik tokiu atveju, jei pats Seimas „per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai.“ Arba Vyriausybės siūlymu, jei Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Taigi pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti surengti tik Karbauskiui paliepus, ir tai dar kažin. Jei Karbauskis to dar nežino, jį turėtume laikyti dangškuoju Dievo mulkiu. Bet juk negali laikyti dangiškuoju Dievo mulkiu žmogaus, kurio turtas vertinamas 150 mln. eurų ir jis yra 14-as pagal turtingumą bičas šalyje? Taip išeina, kad Seimo daugumos vadas tiesiog mausto jus.
Indikacija yra tai, kad nuo kovo 1-osios gydytojai ligoniams nebegali skirti vaistų, už kuriuos žmogus galėtų primokėti skirtumą tarp valdžios parinkto pigiausio vaisto ir norimo vaisto kainų. Net tada, kai Verygos parinkti vaistai žmogui išlįs per gerklę tiesogine to žodžio prasme.
O juk vaistų keitimas, pavyzdžiui, epilepsija sergantiems ligoniams, kaip skelbia vokiečių mokslinis žurnalas „Annals of Neurology“, padidina priepuolių riziką net 1,35 karto.
Ar reikia dar baisesnio ženklo, rodančio, kad vartotojiškas mūsų požiūris į politiką kenkia mūsų pačių ir mūsų artimo sveikatai? O gal sveikata nebėra didžiausias mūsų turtas, jei sutinkam, kad valdžia masiškai atlikinėtų su mumis SS daktaro Mengele‘s įkvėptus eksperimentus?
Fast food, kaip ir fast policy, gerai atrodo vitrinoje, abu vienodai pigūs, o kai kam net skaniai kramtosi. Tik riaugėti abiem atvejais tenka ilgai (greitos politikos atveju – net politiniams veganams ir vegetarams, kurie išdidžiai jos nevartoja). Bet kitokiam maistui ir politikai mums vis dar gaila pastangų ir pinigų.