Šituos ir kitus karo nusikaltimus laiminantis FSB generolas Gundiajevas, KGB vyrukų pastatytas eiti Maskvos patriarcho Kirilo pareigų, už katrą nuoširdžiai meldžiasi ir Lietuvos stačiatikiai ant Maskvos platformos, Didžiąją naktį apreiškė, kad mokslo, technikos ir pažangos garbinimas esanti naujoji pagonybė. Su kuria negailestingai kovojanti jo cerkvė.
Cerkvėje auksuose pasirodžiusį generolą-patriarchą iš visų pusių saugojo tiek juodais kostiumais vilkinčių FSO karininkų, kiek Kristus apaštalų neturėjo. Ką ten vargšas Jėzus. Pats Romos vietininkas Poncijus Pilotas turėjo keliskart mažiau sargybinių tuo metu, kai pas jį atvedė maištininką Kristų, kiek per Prisikėlimą jų žengė su FSB patriarchu.
Russkij mir – Rusų taikos (pasaulio?) ženklas? Greičiau tik dar viena iš tūkstančių religijos ir pravoslavybės grimasų, tapusių kasdienybe Stalino atkurtai Maskvos cerkvei.
Kur kas daugiau apie Rusų taiką ir pasaulį skelbė vandens ženklai dviejuose Russkij mir užgrobtuose Europos miestuose.
Prie Gurjevsko pirties susirinkę rusai piktinosi, kad šio rajono centro valdžia uždarė pirtį. Vienintelę vietą, kurioje Gurjevske gyvenantys okupantai dar galėjo nusiprausti prieš šventes. Daugiau kaip trisdešimt metų Gurjevske iš čiaupų nebėga karštas vanduo, skundėsi Russkij mir nešėjos be laiko sunykusiais veidais.
Gurjevsku okupantai pervadino Noihauzeną – seną Prūsijos miestą su XIII a. katedra ir pilies liekanomis prie Malūnupio. Nuo Gurjevsko iki Neringos – gal šimtas kilometrų. Galima tik įsivaizduoti, kaip klestėtų XVI a. Sembos vyskupų rezidencija, jei į Noihauzeną nebūtų atėjęs Russkij mir.
Noihauzene išliko katedra ir vokiečių architektūros pavyzdžių, kurių rusai iki galo dar nesuniokojo. Bet Gurjevsku paverstame Noihauzene, galima sakyti, Karaliaučiaus priemiestyje, XXI a. trečiąjį dešimtmetį, šį seną vokiečių miestą valdančiai Rusijai kovojant su NATO ir Amerika, o jos cerkvei – su mokslu ir pažanga, nėra net kur nusiprausti dvasingo rusiško veido.
„Jau metai Rusijoje, o subinės nėr kuo nuplauti!“ – prieš Velykas piktinosi Donecko gyventojas DNR TV propagandistui, sukinėdamas čiaupus, iš kurių nebėgo nei karštas, nei šaltas vanduo.
Į jaukų Noihauzeną Russkij mir tankai įvažiavo 1945 m. pavasarį, į milijoninį klestintį ukrainiečių Donecką – 2014 m. Abiejuose miestuose – tie patys vandens ženklai. Primenantys, kad civilizacijos istorija pirmiausia yra higienos istorija.
Civilizacinis Russkij mir užribis – okupantai rusai per 9 metus nesugebėjo susidoroti su vandens problema okupuotame Donecke. Rusijos „pagalba“ DNR ir LNR „respublikoms“, kurios praėjusių metų vasarį buvo jau ir oficialiai aneksuotos, pavertė Donbasą bevandene dykuma.
Vanduo Donecke tiekiamas kartą per savaitę kelioms valandoms. Rusų kolaborantai vis žada doneckiečiams vandenį kas trečią dieną, nors yra butų, kurie vandens iš čiaupo nėra gavę nuo pernykščių Velykų.
Rusijos gauleiteriai atvirai džiūgauja dėl to, kad Donecko gyventojų skaičius per okupaciją smarkiai sumažėjo. Nes kaip reiktų aprūpinti vandeniu milijoną?
Ką kalbėti apie pirmaprades rusų žemes, kuriose niekada nebuvo nei vokiečių, nei ukrainiečių. Tokių kaip Gurjevskas – tūkstančiai. Moskovijos supervalstybė užsivožė vandens balėja. Ir kuo tik Moskovija dar neužsivožė.
Sovietų disidentas ir politinis kalinys V.Bukovskis, kurį Maskva 1976 m. iškeitė į Čilės kompartijos genseką L.Corvalaną, aprašė, kaip jis, būdamas 18-metis jaunuolis, 1961-ųjų balandį su geologais atvyko į Krasnojarską. Gagarinas tą dieną grįžo iš kosmoso.
Milijoninio miesto parduotuvėse nebuvo jokių maisto produktų. Vienintelis valgomas daiktas, pasak Bukovskio, kurį galėjai nusipirkti Krasnojarske, buvo laukiniai česnakai. Bobulės juos rinko taigoje ir pardavinėjo gatvėse. Bet tos pačios ir kitos bobulės bedantėmis burnomis čia pat šūkavo: „Gagarinas! Mes pirmieji kosmose!“
Bukovskis rašo, kad jau tada jis atsisakė tai suprasti. Skrydis, kuris kainavo milijardus, atėmė iš šitų žmonių ne tik maistą, bet ir dantis, o jie vis tiek džiūgavo. Tebedžiūgauja iki šiandien. Tokiomis pat bedantėmis burnomis. Ką užfiksavo video iš Bachmuto – į kamerą šiepėsi karo belaisvis su dviem likusiais dantimis.
Pinigai, kurie galėjo garantuoti jam ir kitiems rusams dantis, karštą vandenį Gurjevske, ir kanalizaciją, ir kelius, buvo sukišti į raketas. Tas, kurios nieko dar neapgynė. Kurios Didžiąją naktį užmušė du ukrainiečių paauglius, einančius į cerkvę, sudaužė šimtus cerkvių Ukrainoje, nušlavė nuo žemės paviršiaus Popasną, Marjinką, Avdiivką, dalį Charkivo, Nikopolio, Zaporižės, Sumų, Černihivo ir daugybę kitų taikių Ukrainos miestų.
O rusai toliau rėkia „Putinas!“, reikalauja numesti kur nors atominę bombą. Kad Vakarai žinotų, kokie nesiprausę rusai iš okupuoto Noihauzeno-Gurjevsko ar nuosavo Zasransko yra didūs.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ukrainiečiai vienam kitam didžiarusiui per metus jau įkrėtė kiek proto. Prieš kelias dienas Putino virėjas Prigožinas kone kūju prikalė 7 tezes, skelbiančias, kad Rusijos didybė – kaip ta Gurjevsko pirtis šalia Karaliaučiaus. Uždaryta.
Pirmoji Putino virėjo tezė skelbia, kad nebeįmanoma sugrąžinti Ukrainos į Maskvos orbitą. Antroji – būtina kuo greičiau, kol Rusija dar nesutriuškinta, baigti karą. Šeštoji Prigožino mintis – karinis Rusijos sutriuškinimas yra realus scenarijus.
Gorbačiovui prireikė penkerių metų valdžioje, kad suprastų tai, ką per šio karo metus pagavo net Putino virėjas. Putinas ir po 24 metų valdžioje, plojant rusams, tebekartoja, kad tai supratęs Gorbačiovas buvo nevykėlis.
Primena kai kuriuos mūsų ir vokiečių pramonininkus, kurie dar ilgiau kartojo, kad būtina draugauti su agresyvia Putino Rusija, bo pražūsim.
Praradę rusiško diktato apkasus jie čia pat ima sriūbauti dėl kiniško diktato apkasų. Anądien pramonininkų konfederacijos viceprezidentas A.Laurinaitis taip ir pasakė per radiją: su Kinija susipykusi Lietuva vienintelė pasaulyje liks be pigių žaliavų.
Tai, ką suprato net Putino virėjas, nekuriems lietuvių pramonininkams – misija neįmanoma. Vandens ženklas. Primena, kad civilizacijos istorija pirmiausia yra higienos istorija. Įskaitant politinę ir verslo higieną.
