Su fuckais ir matais kilti į šlovę Lietuvoje tapo norma.
Keliskart teistas Celofanas, kurio laukia naujas teismas dėl mokesčių nemokėjimo stambiu mastu, viešai dialoguojasi su Prezidento vyr. patarėju. Minią su gibonais, paleckiais ir panš. Prezidentas sveikina laišku. Agresyviai besikeikianti šušara ar šeima su vaikais – koks skirtumas.
Panelė mokytoja lituanistė prie JAV ambasados sudrasko žmogaus teisių gynėjų plakatus, miesto centre dažais aplieja jai nepatikusio paminklo maketą? Darom!
Ir štai ji jau už Lietuvą kalba. Nacionalinio transliuotojo eteryje išvadina bomžu jaunuolį, kuris restorane tai poniai priminė, kad įstatymų reikia laikytis, o padavėjo darbą – gerbti.
Seimo pirmininkė nuolankiai priima tris maršistus. Tuos, kurie ką tik sklaidėsi matais („141 gandonui į dantis įkišim parašus, o jei nerasim, tai jų vaikams mokyklose įkišim“, „KGBisto dukra Čmil – išeik!“ ir kt. rusiško serijalo „Peterburgo banditai“ išmintis).
Kas tie maršistai, kad su jais turėtų susitikti Seimo pirmininkė, kviestų TV pokalbių laidos?
Demokratija yra taisyklės ir jų laikymasis. Nesilaikai taisyklių, šiandien net į padorų restoraną be galimybių paso nebepateksi. Bet Seimo pirmininkė eina pas juos, tarsi tai būtų padorūs dialogo žmonės. Bet jie nėra padorūs. Keikūnai. Grasintojai. Melagiai, kalbantys visos tautos vardu.
Jiems nereikia jokio dialogo. Jie nori primesti savo valią jėga. Jei už jų stovėtų tauta, kaip anie skelbiasi, kodėl jų nėra Seime, nors po rinkimų nė metai dar nepraėjo?
Kaip tą jų agresiją ir chamišką darkymąsi paaiškinti vaikams?
Iki skausmo aiškiai atsako ekonomistas N.Mačiulis: „Kai prieš kelias savaites važiuojant pro Seimą manęs paklausė, kodėl čia tiek policijos, tiek žmonių, tiek dūmų, aš pasakiu – šie žmonės kovoja prieš valstybę, prieš mokslą, prieš mediciną, prieš skiepus; jie kovoja už teisę nesaugoti savęs ir kitų.“
Taip, negalime jų teisti, juolab žeminti (nors neatlaikę įtampos tai neretai darome). Bet dar labiau negalime, tiesiog neturim tokios teisės – vardan mūsų ir jų laisvės bei gražesnio gyvenimo – ir kelti šitų nelaimingų, nuskriaustų, psichoterapinės pagalbos (kuri ne tik jiems – daugumai – vis dar kažkodėl skamba kaip įžeidimas) reikalingų žmonių ant šakių.
Reporterių darbas nėra daryti herojų iš ribinių asmenybių. Politikų – taip pat.
Tai – blogio legitimizacija. Maršistų trijulei reikėjo parodyti, kokie jie svarbūs. Vardan to jie ir paplonino liežuvį, gandonus trumpam pasikišo po seilėtakiu. Tikslą pasiekė. Susitikimas su Seimo pirmininke yra jų pergalė. Kodėl?
Dauguma žmonių Lietuvoje, kaip ir kitur, beje, nėra nei labai pilietiškai aktyvūs, nei juo labiau asocialūs. Žmonės gyvena pagal nusiteikimą „pažiūrėsim, kaip bus“. Ką jie mato? Kad asociali leksika, nevaldoma agresija, „dialogas“ mėtant akmenis į policininkus Lietuvoje vis lengviau atidaro visas duris, įskaitant prezidento ir Seimo pirmininkės.
Žvelgdami į XX a. baisybes filosofai ir rašytojai mėgsta kartoti, kad blogis nugalėjo tada, kai geri žmonės tylėjo.
Derėtų patikslinti. Blogis įgauna pagreitį tada, kai valdžioje esantys silpni žmonės vaidina geručius dialoguotojus tuomet, kai reikia aiškiai pasakyti, kad yra ribų, kurių peržengti nevalia. Kad, be teisių, yra ir atsakomybė už savo veiksmus. O su tais, kurie kovoja prieš valstybę, mokslą, mediciną ir skiepus, kuriems svarbiau už šimtus gyvybių yra teisė nesaugoti savęs ir kitų, valdžia nesicackins.
Pataikauti ultimatumų skelbėjams, chamiškumui ir agresijai yra taip pat neprotinga, nedora ir negražu, kaip ir rodyti fuckus Laisvės alėjoje.Seimo pirmininkė kaip žmogus turi teisę negerbti savęs. Bet Seimo pirmininkė kaip politikos lyderė neturi teisės negerbti savo ir kitų koalicijos partijų rinkėjų, o ypač neturi teisės išplauti ribos tarp gėrio ir blogio. Nusileisdama iki maršistų Seimo pirmininkė tai padarė.
Maža dar, kad turime Prezidentą homofobą. Maža dar, kad kunigai (Vaineikis, Valkauskas etc.), pritariamai tylint vyskupams, jau sukeitė gėrį ir blogį vietomis (kunigas pranciškonas Sasnauskas liūdnai konstatavo, kad „šiandien ta pusė, kuri toliau nuo Bažnyčios, kartais turi daugiau pagarbos žmogui“), tai dar ir liberalai pradės žaisti „ai, aš čia biškį pabūsiu gerutis“.
Važiuokit į kaimus, miestelius, mokyklas. Kalbėkitės su abejojančiais, prigąsdintais, bet aiškiai parodykit vietą tiems, kurie pakėlė akmenį ir neslepia norintys nuversti teisėtą valdžią. Kerenskis 1917 m. taip pat užsižaidė su tokiais pat, kaip mūsų marginalai, Lenino maršistais. Kuo baigėsi?
Ar V.Landsbergis po 1991 m. sausio 8-osios jedinstvininkų bandymo šturmu užimti Aukščiausiąją Tarybą priėmė „Jedinstvos“ atstovus? Ne, ir gerai, kad ne. Nors už jų dar stovėjo Sovietų armija, KGB. Tai kodėl Čmilytė-Nielsen susitiko su njūjedinstvininkais?
Jei anie būtų tokia dėmesio verta jėga, kaip pučiasi, juos remianti Karbauskio partija Seime šniūrais dabar priiminėtų perbėgėlius iš valdžios frakcijų.
Bet yra priešingai. Karbauskio frakcija mažėja, ją gali palikti ir ekspremjeras Skvernelis, be kurio šitas „Agrokoncerno“ uabas taip ir būtų likęs politikos paraštėse. Vadinasi, net Skvernelis ir jo draugai opozicijoje netiki maršo jėga.
Turi būti dialogas, diskursas? Fuckai ir savyje pasiklydusios eksmokytojos spygavimai nėra diskursas. Tai – viešosios erdvės ir politikos nususinimas. Kada paskutinį kartą vyko diskusija apie ekonomiką, klimato kaitos, demografijos ir kt. epochinius iššūkius tarp liberalų ir socialdemokratų (valstiečių), konservatorių ir liberalų, kurie juk skirtingai į tuos dalykus žiūri?
Paribio personų klyksmais žiojinčios diskurso skylės neužkiši.
Maršistai yra Lietuvos piliečiai? AT šturmavę jedinstvininkai irgi jau buvo. Antra, o kas sako, kad gandonais mintis reiškiantis anekdotų pasakotojas ar ta Kauno ponia – ne mūsų? Visi iki vieno, įskaitant akmens mėtytojus, yra Lietuvos žmonės. Kaip ir tas, kuris šlykščiai melavo, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kaip žydšaudžiai su stribais, – visi jie mūsų.
Bet nei prezidentai, nei Seimo pirmininkai juk nepriiminėjo žydšaudžių ir stribų. Ir į TV laidas jų nekviesdavo. Pagerbia žydų gelbėtojus ir partizanus.
Tai gal taip ir palikim? Palikim fuckus, matus ir tas nepraustas burnas, iš kurių ta velniava lenda, kaip ir numato įstatymas, už 75 m nuo svarbiausių valstybės institucijų.
Ta proga kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo požiūrio į fuckus ir matus, turėtų aiškiai pasakyti, jog neleisti jiems surengti mitingo prie Seimo – tokia pat kvailystė, kaip ir Kaunui neleisti eitynių už žmogaus teises, ir kaip Seimo pirmininkei eiti į pasimatymą su tipu, kuris truputį kas, iškart apie gandonus.
Vilniaus, kaip ir Kauno merui, reikia atjautos ir dvasinės pagalbos? Kaip ir visiems mums turbūt. Nervai nelaiko. Nes rugpjūčio riaušininkai jau turėjo būti nuteisti.
