Gerų žinių ištroškusiai tautai ir Seimo Šakalienei visi TV kanalai parengė išsamius šventinius reportažus. Jie visaip kaip šlovino areštinę. Portalų antraštės neatsiliko: „Įkalinimas su patogumais“, „Išskirtiniai kadrai iš naujos areštinės“, „100 sulaikytųjų nemalonią dieną bus maloniai nustebinti“, „Pagaliau orios sąlygos“.
Jei ne šimtai išrikiuotų policininkų, sakytum, Gedimino miestas skelbė sau ir pasauliui, kad pastatė gimnaziją, universitetą, futbolo stadioną, o gal net teatrą Oskarui Koršunovui.
Tiesą sakant, areštinės atidarymas buvo šiltesnis. Toks lietuviškai savas, kad tik viskuo nepatenkintas snobas išdrįstų prie areštinės patirtą jausmą lyginti su kažkokio Koršunovo teatru.
Kur daugiau šioj šaly dar išgirsi tokią Prezidentės Grybauskaitės uždraustą ereziją, kaip pagiriamąjį žodį valstybės ir verslo kolaboravimui? „Policijos departamentas ir privatus verslas įrodė, – pabrėžė vieno šventinio reportažo autorius. – Kad pokyčiai įmanomi nelaukiant lėšų, kurių dažnai ir neatsiranda, iš valdžios.“
Tauta, valdžia, būsimi vagiai, smurtautojai ir galabytojai išgyveno vienybės transą. Jei ko iki pilnos laimės areštinės atidaryme ir trūko, tai nebent Martinėlės, Martinavičiaus, Grigaičio, Pakso dukros ir Brazauskienės marčios, o pagal naują etiketą – dar ir instagramo žvaigždžių.
Laimės buvo tiek, kad nė vienam didžiam influenceriui šįkart nepakilo pikta ranka brūkštelėti bent klausimą: kuo čia džiaugiatės, žmonės? Ar neatrodom durnai, jei net meras liberalas areštinės iškilmingame atidaryme krykštauja?
Policinė valstybė in action. Mumyse sėdi. Premjero Skvernelio svajonė.
Tuo metu ir atsitiko ta nelaimė. Policinės valstybės siena ėmė ir įskilo. Pats Skvernelis – kas būtų galėjęs apie tai bent pagalvoti – pirmą kartą per savo etatinį iki panagių gyvenimą suabejojo policinės valstybės neklystamumo maksima: „Didžiausia klaida buvo manyti, kad tiksliai žinome, ko reikia Lietuvai, ir vienintelis tikslas – kuo greičiau pasiekti pokyčius.“
Premjeras, kaip visada, gudravo. Jei būtų tikrai nuoširdus, būtų turėjęs pripažinti, kad Karbauskio ir jo paties valdžia bandė greituoju būdu įtikinti žmones, jog Naisių kolchozo ir policininkų klikos norai yra vieninteliai galimi visų Lietuvos žmonių norai.
Žmonės iš tiesų norėjo pigesnių gerų vaistų. Žmonės norėjo daktarų jiems skirtų gerų vaistų, o Veryga jiems užfundijo prastų vaistų, kurių nei gydytojas, nei pacientas nebegali rinktis. Ir tuos pačius dar valdžia kaitalioja ne tai pagal Mėnulio, ne tai pagal paties Verygos nuotaikų fazes.
Tačiau ką ten žmonių norai, premjere. Tiek jūsų, tiek ir buvusioms valdžioms žmonių norai visada rūpėjo tiek pat, kiek Somalio piratams – pernykštis sniegas ant Naisių piliakalnio.
Daug blogiau tai, kad tiek jūs, tiek jus lizingu išsinuomojęs Karbauskis patys savo noruose beviltiškai susipainiojote. Vieną dieną žadate dingti iš valdžios, jei tik prakišite rinkimus, kitą dieną į tą valdžią kabinatės kaip erkės į neskiepytų lietuvių staibius.
Vieną dieną skelbiate vaučerių karą prekybininkams. Rašote laiškus užsienio prekybos centrams, kad tie atlėktų ir nukonkuruotų lietuviškus. Degė sudegė laiškai Skvernelio gizelių surašyti. Dabar jau po karo. Vieną nuolaidą vargšai gaus dideliam prekybos centre, kitą – krautuvėlėje.
Vieną Vyriausybę suplanuoja sudaryti Karbauskis su Kirkilu, Tomaševskiu ir Žemaitaičiu. Antrą – pats Skvernelis. Trečią – Skvernelis su Nausėda. Realybė tokia, kad dar ilgai gali neišeiti jokios. Perfrazuojant Karbauskį, jo ir jūsų planai nieko bendro su realybe neturi.
Įdomu, kas bus pakišęs Karbauskiui mintį Krašto apsaugos ministeriją perleisti „Tvarkai ir teisingumui“? Lapinas Kirkilas, norėdamas pakišti Karbauskį? Ar vis dėlto greičiau čia tas atvejis, kai Karbauskis norėjo, kaip geriau, o išėjo, kaip visada?
Paslydo Pirminykas lygioje vietoje. Nes ir arkliui arba jo karvei, kaip jau įprasta sakyti, buvo aišku, kad Prezidentas gins ministrą Karoblį, todėl Žemaitaitis liks prie dar vienos suskilusios geldos, tik jau su iš valstiečių pasakos perkelta močia Širinskiene.
Tam vargšui prieš perkuriant TT iš antrinių žaliavų, kaip svaičioja, iki tol teks kone kasdien šauktis auksinės žuvelės. Tik norai bus vis mažesni ir mažesni.
Techniškai vertinant Žemaitaičio šešetuko stumdymus kabineto formavimo šaškių lentoje, Skvernelis įgijo progą pašalinti iš Vyriausybės per Prezidento rinkimus jį galutinai paskandinusį vaistų Grinčą. Premjeras gali grąžinti žmonėms Verygos iš jų pavogtus vaistus ir lengvai atgauti tiek populiarumą, tiek politinę iniciatyvą.
Bet tam reikia elementarių logistikos žinių – supratimo, kur eiti. Užuot ėjęs, lizinginis premjeras toliau ramsto policinės valstybės sieną. Kuri aižėja akyse.
Pats Karbauskio Hado karalystės trigalvis Cerberis, kiti mitologai primins, turėjęs 50 ar net 100 galvų, kurių iki šiol užtekdavo visiems komitetams ir valstiečių priešų ištyrimo komisijoms užviršuoti, nusivylė politika.
Nei čia Heraklio paskutiniojo žygio, nei Orfėjo dainelių. Neatlaikiusi saviškių paklausimų, kaip čia gali būti, kad vienas narys priklauso dviem frakcijoms, Širinskienė graudžiame laiške praneša Jam nebenorinti nei ką nors tirti, nei dalyvauti kitų metų rinkimuose.
Seimo teologės netektis – neužkamšoma skylė valstiečių ir policininkų raudų sienoje. Vienu metu su bliuzelėmis ir apatiniu trikotažu vyksta didysis žalvalstiečių vasaros išpardavimas.
Naujausias Naisių kolchozo valdybos pirmininko politinės minties šuoras perspjauna prieš du dešimtmečius kraštą siaubusį „Anatolijų“. Neatlygintinai išnuomojęs ištikimąją Agnę Žemaitaičiui, Karbauskis pasiūlė Pranckiečiui pačiam lizinguotis pas Kirkilą, ir taip išsaugoti kėdę. Bet Pranckietis jau įtikėjo demokratija kaip sistema, garantuojančia saugumą mažumai.
„Mažuma klauso daugumos, o jūs čia ką, abejojate?“ – drėbė Pranckietis tada, kai dar buvo klusnus Naisių kolchozo brigadininkas. Dabar, kai dauguma vietoj Pranckiečio užsikepė paskirti kitą brigadininką, Pranckietis klausyti daugumos kažkodėl nenori. Piktinasi, kad Naisių kolchoze nebėra demokratijos. Dar vienas nuolaidų kuponas policinės valstybės sienoje.
Kol policinės valstybės kūrėjai rašinėja vienas kitam laiškus ir kalbasi per televizorius, Seimas parodė gerą valią. Plačiai atvėrė duris Lietuvoje darbo masiškai ieškantiems imigrantams iš JAV, Kanados, Japonijos, Australijos ir Pietų Korėjos. Ir priešingai, įvedė kvotas ukrainiečiams. Tegu anie toliau triūsia Lenkijos pensininkų naudai, o mūsiškiai ir taip per riebiai valgo.
Seimas buvo vieningas kaip niekada. „Už“ balsavo net liberalai.
Tuo metu intelektualų irštva, koks neabejotinai yra Seimo Kaimo reikalų komitetas, pritarė Miškų įstatymo pakeitimo projektui uždrausti privatiems savininkams turėti daugiau nei 1 500 ha miško. Paskutinis Seimo balsavimas – šią savaitę.
Kodėl 1 500 ha? Kodėl miško hektarus ribos, o ariamų ha karbauskiai turės, kiek panorės?
Niekas nežino. Miško plotų neriboja nė viena ES šalis. Seimas, ką tik konsolidavęs 42 urėdijas, motyvavo tą žingsnį tuo, kad konsolidacija ekonomiškai pagrįsta. Dabar tas pats Seimas, prieštaraudamas ekonominei logikai, uždraus privačių miškų konsolidaciją.
Taip veikia policinė valstybė. Tegyvuoja Lietuva – geriausia policinė valstybė ES su nuolaidų kuponais japonams, korėjiečiams, australams ir amerikonams! Vardan tos puikios areštinės!