Bet austrų rašytojas Kafka, o jei visai tiksliai, tai jo „Metamorfozė“ įkyriai siūlė paslaugas, klausantis to performanso vaidintuvų argumentų, ultimatumų, bandymų varyt prie Seimo, kurį policija nukirpo be dulkių ir triukšmo, ir kitokio ne kukliausių promilių futurizmo.
„Metamorfozę“, kuri prasideda taip pat baisiai, kaip rytoj stosiantis ketvirtasis karantinas neskiepytiems imunitetams: „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros, ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė palyginti su visu kūnu pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai kirbėjo jam prieš akis“.
„Kas man atsitiko?“ – suko galvą Gregoras Zamza.
Taip, tenka sutikti, kad maršininkai yra tokia išskirtinai apdovanotųjų rūšis, kuri paprastai galvos dėl nieko nesuka. Bet jei jie Kūrėjo būtų apdovanoti bent dalele tos savistabos, kurią Kafka suteikė vabalui-Zamzai, maršininkams tikrai neužtektų nusnūsti tikintis pamiršti savo pasakytas kvailystes, kaip bandė Gregoras-vabalas.
Reikalas tas, kad į Konstituciją ir į liberastinę laisvę veikti, nepaisant nieko, net pačios Konstitucijos ir įstatymų, kaip katinas į lašinius įsikibę dabar tie, katrie ką tik dar kaukė viską uždrausti, reikalavo kietos rankos, kieto Prezidento ir kitų kietų dalykų.
Tebereikalauja ir dabar. Bet tuo pat metu su siaubu tenka pastebėti, kad su draudimų mylėtojais bus nutikusi ta pati kafkiška metamorfozė.
Maršininkai ir visa marga nacionalpopulistų kareivija taip pamilo jų nekenčiamų liberalų šūkį laissez-faire, katras anksčiau reiškė tik kuklią laisvę veikti ekonomiškai, kad dabar laissez-faire skamba tiesiog šimtu procentų absoliučiai išdidžiai – leiskite mums sirgti ir mirti laisviems!
Bolševikų vado Trockio lozungas „Nei karo, nei taikos, o armiją paleisti!“, kadaise sutikęs nuožmų Lenino pasipriešinimą, Lietuvoje dabar atbilda atidunda kaip niekada daug žadančiai iš Sveikatos teisės instituto mokslo daktarijos lūpų.
Nors akademiko-fizkultūrininko Kepenio sukalto „instituto“ nariai daug kam iš pradžių pasirodė labiau panašūs į marsiečius iš H.Wellso „Pasaulio karų“ ar šiandien labiau įprastus ufonautus, objektyviai įsivertinę, turėtume pripažinti, kad šitų vyrų neišpasakytai liberali laikysena pagal formulę „šalin visus draudimus visiems, nes kovido nėra ir negali būti jau vien todėl, kad mes stovėjom prie visų ištakų“ (akurat, kaip sakė Trockis, nei karo, nei taikos, o armiją paleisti), priverčia mus patikėti kiekvienu jų teiginiu absoliučiai šimtu procentų.
Panašiai tikime Seime nusėdusiu akademiku E.Jovaiša, kuris istoriko metodais palygino kad į maršininkų performansą tarp Arkikatedros ir arkivyskupijos penktadienį buvo suplūdę lygiai tiek pat daug žmonių, kaip ir į 1991-ųjų sausio 13-osios mitingą ginti Aukščiausiosios Tarybos.
Kas tiesa, tai ne melas. Kad ir kaip lygintume tas dvi nuotraukas.
Todėl, agirdž Valdže, leiskite veikti. Leiskite laisvai užkrėsti savo artimą. Leiskit laisvai užpildyti ligoninių kovidinius skyrius. Leiskite padaryti taip, kad kuo greičiau būtų nutrauktos visos planinės chirurginės operacijos ir visų pacientų, kuriems įtariamas vėžys, apžiūros. O mes kokio šunadvokačio lūpomis priminsim, kad turėjot pastatyti daug daug kovidinių ligoninių.
Konservatorių premjerė Šimonytė, kurios liberalumu iki tol neabejojo net konservatoriai, visiškai sukompromitavo savo liberalumą šaukdama, kad, ko jau ko, o laisvai sirgti ir mirti jos kabinetas neleis niekam. Net laisviausiai maršo libertarei, racionaliai skelbiančiai, kaip formuluoja laisvės priešai beigi pikti šitos valdžios nupirkti liežuviai, apie laisvę užsikrėsti ŽIV miegant su kuo nori be jokių kontracepcijos priemonių.
Tiek gerų pavyzdžių turėta. Kolchozo įžymybė V.Maslionka be apsaugos priemonių dieną naktį su bielorusu purkšdavo amoniaką prieš sėją. Tūkstančiai vyrų lipo ant sprogusio Černobylio reaktoriaus stiprūs tik vodka ir imunitetu. Kelias divizijas kareivių Tocko poligone maršalas Žukovas pakėlė į ataką po to, kai už kelių kilometrų numetė atominę bombą. Tai dabar ką, kaukes nešiosim?
Taip maršininkai ir tautininkai, tomaševskininkai ir uspaskichiniai, įskaitant Karbauskį su Ąžuolu, tapo užkietėjusiais libertarais. Kaip išrišti tą kafkišką metamorfozę?
Brėžiasi du svarbūs dalykai.
Kaip liberalai apibrėžia savo laisvės ribas? Mano laisvė baigiasi ten, kur ji pradeda trukdyti kito žmogaus laisvei, sako senamadžiai liberalai. Bet šiaip tai jais vis tiek niekas netikėjo.
Kas tik nekaltino liberalų dėl atsakomybės ir pareigos stygiaus? Dėl to, kad tas liberalų laissez-faire ir visos tos jų asmens laisvės yra tik lipimas per kitų galvas ir t.t. ir panš. Socialdemokratai ir konservatoriai, komunistai, maršininkai ir fašistai ūdijo susiriesdami. Dėl tos sumautos asmens laisvės ir laisvės veikti liberalai aniems buvo tik sumauti leftistai ir sorošistai.
Liberalai gūžėsi. Gūžėsi tiek ilgai, kad galiausiai taip susigėdo, jog dabar tik rūko nudelbę akis, matydami kaip jų buvę oponentai nesigėdydami suabsoliutino asmens laisvę iki tokio laipsnio, kad Sorosui nė meiliausiam sapne nesisapnavo. Po penktadienio performanso kalbėti apie pareigą ir atsakymybę nebėra reikalo. Siautėk, Vasia.
Dvi valdžioje esančios liberalų partijos nesugebėjo išdaužti net savojo laisvės ribų apibrėžimo kaip kontrargumento prieš Sveikatos teisės instituto platformą „anarchija yra tvarkos motina“.
Ir skamba po klonius daina, kad šita Vyriausybė būktai nesikalbanti ir nesitarianti su žmonėmis. Būktai dar esanti pati blogiausia per visą istoriją.
Kiekvienas konservatorių dar nenupirktas žurnalistas skaudama širdimi privalo pripažinti skaudžią tiesą. Šita Vyriausybė ir ta Seimo dauguma yra total košmar.
Štai greitai bus metai, kai konservatoriai ir liberalai valdo šalį. O kur jūsų finansiniai skandalai, kuriais kiekviena Vyriausybė iškart pasirūpindavo, kad žiniasklaida turėtų ką rašyti ir rodyti? Kodėl VTEK nepraneša apie vis naujus supainiotus ministrų ir Seimo daugumos narių viešuosius ir privačius interesus?
Kur jūsų nedeklaruoti kotedžai Ispanijoje, užgrobti ariamos žemės hektarai? Kur jūsų nešvari rusiška salietra ir zadanijos? Kodėl žemės ūkio ministeris nesuarė kaimyno žemės kaip savo? Kur Šimonytės keliukas už milijoną? Kur jūsų Greta Kildišienė galų gale? Na, bent newnarkevičiaus kotletai už dyką Dubajuje? Dyrpkit.
Reikia turėti sąžinės šitaip laikytis įsikibus valdžios celibato. Nevarykite žmonių iš proto versdami abstrakčiai kartoti, kad Vyriausybė bloga, labai bloga. Duokit gerųjų pavyzdžių. Kodėl neuždraudžiat priėjimo prie Registrų centro duomenų žurnalistams? Kodėl nepaskųsti Miliūtės etikos komisijoms triskart dienoj po valgio?
Taip, draudimas žurnalistams dirbti Baltarusijos pasienyje buvo puikus sprendimas iš Karbauskio-Skvernelio serijos „netrukdikit dyrpt“. Bet to neužtenka. Kodėl einate į visokių miliūčių ir tapinų laidas?
Kai viešai, kaip būdavo įprasta, atsisakysit pas juos eiti į laidas, štai tada gal ir atsiras suvokimo, kad valdžia kalbasi su tauta, įsiklauso, ką žmonės šneka.
Pagavot kampą? Tai gaudykit. O mums leiskit ir sirgti, ir mirti laisvai. Taip, kaip skelbia libertarizmą-liberastiją suvisam reabilitavusios, į everestus iškėlusios maršistės po tos kafkiškos metamorfozės.
Kaip ten baigėsi su tuo metamorfozę patyrusiu Kafkos „Metamorfozės“ Gregoru Zamza-vabalu?
Vieną rytą susiruošusi tvarkyti kambarį tarnaitė, atsitiktinai rankoje turėjusi ilgą šluotą, pabandė pakutenti Gregorą ir beregint suprato, kas atsitiko:
– Jūs tik pažiūrėkit, jis nudvėsė, antai guli gatavai nudvėsęs!
