Juos apgręžė. Jai neleido net duonos nusipirkti. Jo nepraleido prie Olando kepurės. Tai atvarė į Melnragę. O ką veikt namuose? Negi sėdėti prie stalų ir valgyti? Ir iš tiesų, ką? Ką sau valdžia galvoja?
Visų nuotaikos buvo šūdinos. Konstituciją skaičiusių lietuvių skaičius augo geometrine progresija. Visi norėjo kur nors nuvažiuoti, tik vienas Žalimas sėdėdamas džiūgavo. Sklido bjauriausi gandai. Būk tai vienoj senelių prieglaudoj po skiepų, kurių dar neatvežė, numirusios keturios močiutės sengalvėlės.
Kitas, priešingai, pasakojo girdėjęs, kad su skiepais nuo koronos viruso žmogui įšaunamas toks šėtoniškas čipas, kurio veikiamas tas nabagas praranda susidomėjimą savo moterim ir čia pat patampa homoseksualu. Šimtu procentų, absoliučiai.
Prisiklausiusi „kepeninių“ kalbų pirmoji paskiepyta Panevėžio slaugytoja prisipažino: abejonių būta. Bet sveikas protas nugalėjęs. Kiti taip nemanė. Jie buvo įsitikinę, kad nuo koronos paskiepytam žmogui šv. Petras per timsus užbanina vartus į rojų.
Kalėdinę dvasią buvo ištikęs nervinis tikas. Teisingumo ministrei stigo gerų filmų apie zombius. Nebesukuria gerų, skėsčiojo rankomis, Laučiaus kankinama. Kai zombiai slankioja apie ligonines ieškodami nedegančių šviesų, scenaristus ir režisierius ištinka žanro krizė. Bet ministrė vis tiek ragino Holivudą kurti gerus filmus apie zombius.
Reikėtų palaukti ir labiau kreipti dėmesį į tas šviesas, jų tikrai yra, protino visus nebejaunas Seimo daugumos naujokas. Netrukus ta šviesa ryškės, nes popandeminis metas neišvengiamai artėja. Būsime kažkiek pasikeitę, bet viskas susinormalizuos, ramino politologiškai.
Matematikas, visur pristatomas duomenų mokslininku, priešingai, burbėjo, kad reikia nustoti tikėjus, jog po antro karantino gyvenimas grįš į senas vėžes. Tik kas Lietuvoj gali klausyti matematiko? Jų net vaikai mokyklose nebeklauso.
Klaipėdiečiai Marius ir Dovilė tikėjo politologo apreikšta ryškia Naujųjų šviesa. Masės žmonių pajūryje jiems neatrodė joks iškrypimas per pandemiją. Kurios Europos lydere tapo Lietuva. Jauni žmonės tvieskė intelektualų išsiilgtu pozityvizmu. Pabrėžė, kad lietuviai nebesibūriuoja prie stalų, negeria, o aktyviai su šeimomis būriuodamiesi pajūryje leidžia sau laisvadienį.
Marius ir Dovilė prieš tai buvo girdėję, kad valstybės Prezidentas to paties linkėjo savo gražioje kalėdinėje kalboje: „Šiandien kaip niekada norisi, kad nebūtų vienišų žmonių.“
Pats valstybės Prezidentas kalėdinėje kalboje, kurią vis pertraukinėjo Prezidentienė tuo mums jau tokiu įprastu ir mielu „Mes su Prezidentu“, lyg ir leido suprasti, kad vaikams šiukštu važiuoti pas tėvus, o ir šiaip geriau neskraidyti ir nesivalkioti, idant ta zaraza nebūtų platinama toliau.
Už tokią auką valstybės Prezidentas vienišiams pažadėjo greitą išrišimą per galvojimą apie juos: „Kreipiuosi į tuos, kurie šį vakarą sėdi prie Kūčių stalo vieni. Jūs tikrai ne vieniši, jei mintimis esate su kitais žmonėmis, o jie galvoja apie jus.“
Po įkvepiančios vienišoms Kūčioms kalbos pas Prezidentą iš Vokietijos atskrido vyresnėlė Prezidentaitė. Kaip ir priklauso prezidentų Kūčių vakarienėms. Prezidentai, skirtingai nei visi kiti mirtingieji, neprivalo būti nei vieni, nei vieniši.
Prezidentinių gimtadienių gadintojai vienas per kitą kad puls šaipytis. Koronavirusas siaučia, prezidentas kviečia visus dėl saugumo susilaikyti nuo kelionių pas artimuosius, o pas Prezidentą iš užsienio grįžta dukra, kaukė vienas toks etatinis Prezidento gimtadienių gadintojas.
Dėkui, Prezidente, kad pandemijos akivaizdoje rodote mums pavyzdį, liejo tulžį kita pykčio pritvinkusi asaba. Dar priminė kažkokias kašės rungtynes. Būk tai Aukštas ir Gražus su tūkstantine minia žengęs į „Žalgirio“ areną. Bedė pirštu į kažkokias niekam neįdomias nuotraukas, kurias neva platinusi prezidentūra, kaip žmonės glėbesčiuodamiesi pozuoja.
Kūčių gadintojai nesuprato Prezidento kalėdinių žodžių kilti, o ne šnypšti prasmės: „Auginkime sparnus valstybei, juk kiekvieno iš mūsų valia rinktis atjautą, šilumą, gėrį, meilę ir šviesą.“
Prezidento Bubnelis meistriškai užčiaupė gimtadienių gadintojus, ramiai ir ypač logiškai pateisindamas, kad Prezidentaitė atvažiavo ne iš kokio Širinskienės Dūkšto, o grįžo iš pačios Vokietijos. Kurioje užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius yra gerokai mažesnis nei Lietuvoje. Apskritai toks išvietintųjų asmenų judėjimas esąs visiškai, šimtu procentų, absoliučiai leistas.
Per klonius ir kalnus nuvilnijo susižavėjimo Prezidentūros viešaisiais ryšiais banga. Ryški šviesa tunelio gale pasimatė. Palinkėjom vieni kitiems ramybės.
Keliomis valandomis anksčiau žmogus, iš išvaizdos labai panašus į valstybės Prezidentą, tiesa, kiti liudininkai tvirtino, kad anas labiau priminė ne pagal metus išstypusį kokių 9–10 metų berniuką, išlipo iš naujutėlaičio, ką tik nupirkto brangaus pandeminio juodo limuzino ir nuėjo prie klinikų.
Aukštas vyras, o, kitų teigimu, tik ne pagal metus išstypęs 9 m. berniukas, savo sargybiniams liepęs padėti ant žemės tris maskuojamos spalvos dėžes – tokiose paprastai gabenamas dinamitas – ir pareikalavęs iškviesti vietinių atstovus.
Išėję tada trys plonai apsirengę nuo kojų nuvaryti jauni daktarai. Išsirikiavo, rankas susidėję būdingai taip, kaip vartininko nurodymu rikiuojasi futbolo sienelė prieš teisėjo paskirtą baudinį iš kokių 20 metrų. Bet smūgio nebuvę.
Pavargę ir nusivylę, šližikinio aukšto ir gražaus rūpesčio apakinti, o, belaukdami kokių 9–10 m. berniuko paskirto baudinio, dar ir bjauriai sužvarbę trys plonai apsirengę daktarai skubiu žingsniu sugrįžo į kovidinę Golgotą.
Čia jie dar ilgai ir laimingai pusvelčiui dirbo. Visada po ranka turėdami ką pagraužti. Dinamitinių Nausėdų kūčiukų užteko ilgam. Šv. Kalėdų šviesa yra tokia didelė, kad padeda ryškiau pamatyti tuos dalykus, kurių kasdienybėje nepastebime arba neįvertiname.