Taip negalima lyginti? Tai nepalyginami dalykai, sušuks ne tik Skvernelio gerbėjai, bet ir kritikai. Argumentų, regis, per akis.
Venesuela iš buvusios regiono lyderės dviejų socialistinių diktatorių per kelias kadencijas paversta griuvėsiais. Kuriuose nei darbo, nei maisto, nei elementarių vaistų. Nėra net tualetinio popieriaus. Tuo metu Lietuvos ekonomika kyla, pensijos kaip ne kaip didėja, o atlyginimai auga greičiau už darbo našumą. Šeimos laukia nesulaukia vaučerių apsipirkti mažose brangiose krautuvėlėse.
Tai kam šmeižt? Leiskit mūsų kaudiljui dyrpt.
Antra, tarp Venesuelos ir Lietuvos nėra tokios didelės prarajos, kaip gali pasirodyti. Ten, kur nusirito turtinga gamtinių išteklių Venesuela, Lietuva buvo vos prieš 29 metus. Nebuvo nei vaistų, nei maisto, nei tualetinio popieriaus. Skirtumas toks, kad komunistai nenusiuntė kariuomenės į Grigiškes, kaip padarė Maduro su popieriaus fabrikais, kad paaiškintų ten greituoju būdu, kaip jiems gaminti šikpopierį.
Trečia, abiejų mintis ta pati. Kad ir kokie būtų akivaizdūs skirtumai tarp Maduro Venesuelos ir Karbauskio-Skvernelio Lietuvos, socialisto troleibuso vairuotojo ir valstiečiu tapusio buvusio eismo reguliuotojo mintis kruta ta pačia kryptimi. Parduoti žmonėms svajonę.
Iškišti svajonę tiems, kurie šventai tiki, kad jie blogai gyvena ne todėl, jog blogai mokėsi, blogai dirba ar tiesiog šiaip nepasisekė gyvenime, o tik todėl, kad iš jų kažkas viską pavogė – valdžia (bet tik ne Skvernelis, Skardžius, Bernatonis, Vareikis, Poderys, Jarutis), verslininkai (bet tik ne Karbauskis-tėvas ir sūnus, ne Uspaskichas ir ne Matijošaitis) ir Vilniaus elitas (bet tik ne E.Jovaiša, J.Petrauskienė ar Surplys).
Chávezas ir Maduro pasibalnojo antielitines ir antikorupcines kumeles, pažadėjo sumalti Konstituciją ir ant tų kuinų atjojo į valdžią. Vargšų naudai Chávezas nacionalizavo naftos pramonę. Rezultatas – Venesuelos skola pasiekė 70 proc. BVP, bolivaro kursas, palyginti su doleriu, smuko 14 kartų. Chávezą pakeitęs Maduro pardavinėjo svajonę dar išmaniau. Siekdamas būti išrinktas, pažadėjo dukart padidinti minimalią algą, panaikinti gyventojų skolas už paimtus būsto kreditus.
Kad po to šių prekių niekas į Venesuelą nebeimportavo, aiškinti turbūt nereikia. Bet šiuo atveju mus turėtų dominti ne venesueliečių bėdos. Kokia balalaika jau kelis mėnesius brazgina Skvernelis ir jo auksaburnis patarėjas?
Prekybos centrai per daug užkelia kainas, todėl reikia juos bausti, būtina vaučerizuoti prekybą, valdžia kišis į prekybininkų ir perdirbėjų sutarčių pasirašymą. Skvernelis rašo laiškus tariamiems investuotojams ir skiedžia, kad šitaip jis prisikvies į šalį „gerų“ prekybos centrų, kurie kalafijorus, baltą mišrainę ir actą garinimui balkone dalys kaip labdarą, blogiausiu atveju už savikainą.
Kosntitucija atakuojama iš visų pusių. O teisingumo ministras, užuot gynęs Konstituciją, tik grasina susidoroti su antstoliais, kurie iš skolininkų lupa devynis kailius, ir tai daroma šalyje, kurioje daugiau nei pusė nubaustųjų net nežada mokėti pačios valdžios paskirtų baudų. Ne taip griežtai, kaip darė Maduro, bet tos pačios dvi Šarikovo balalaikos natos.
Bet gal taip ir turėtų atrodyti rūpestis paprastu žmogumi, kuris jau taip nustekentas, kad vargšai krenta kaip musės nuo cholesterolio perviršio?
Liūdna, bet taip mąstantiems mažutėliams reikia atskleisti baisią kaip tiesa paslaptį: mielieji, nemokamų pietų šioje ašarų pakalnėje nebūna, kas nors už juos vis tiek kada nors sumoka.
Maduro per pirmąją kadenciją šimtą kartų aplenkė Chávezą gerumu. Infliacija buvo dar geresnė. Bolivaro kursas smuko 14 000 kartų. Maduro kadencijos pradžioje keturi penktadaliai šeimų kas savaitę dar įpirkdavo vištą ar kitos mėsos. Pabaigoje tokių liko 40 proc. Pieno pradžioje leisdavo sau pirkti beveik pusė venesueliečių, dabar – gal 15 proc. Kavą bepažįsta kas dešimtas.
Iš Venesuelos pasitraukė „Coca-Cola“, „MacDonalds“, „General Motors“, „Pirelli“, „AmBew“. Fabrikai uždaryti, darbo neteko dešimtys tūkstančių. Į Venesuelą nustojo skraidyti dauguma oro bendrovių. Kas jas pakeitė? Niekas. Per dešimtmetį bendrovių skaičius šalyje smuko tris kartus.
Iš tiesų tai korupcija tik didėja. Viena vertus, korupcija yra ne tai, kas buvo prieš dešimtmetį, o tai, kas dedasi šiandien. Antra, o kas yra verslo susiliejimas su valdžia („Agrokoncernas“ + koncerno valdybos pirmininkas + Seimo daugumos lyderis = tas pats Karbauskis), jei ne korupcija kubu?
Maduro naftos pramonės ministru paskyrė macionalinės gvardijos generolą, žiauriai malšinusį protestus. Vienas apsistato generolais, kitas visur stato policininkus. Po šių savivaldos rinkimų buvusių policininkų skaičius tarp merų gali patrigubėti.
O kas būna, kai ekspolicininkai ir STT pareigūnai masiškai gauna aukštus postus didžiausiose valstybinėse įmonėse („Lietuvos geležinkeliai“, Registrų centras), tampa merais ir kancleriais? Kur veda represinių struktūrų, politinės valdžios ir verslo suaugimas?
Kaudiljo Maduro žanro klasika. Tas po pigiai iššlavė elektronikos krautuves. Šitas atėmė iš žmonių geriausius vaistus, kursto neapykantą verslui. Skvernelis atrodo juokingiau nei Maduro, bet tik kol kas. Kol Prezidento postas nėra valstiečių, ir jie dar gauna veto štangas. Kaip bus, kai paims?
Tuoj po išrinkimo Maduro pasiekė, kad parlamentas jam suteiktų ypatingus įgtaliojimus kovoje su korupcija ir ekonominiu karu. Skvernelis dar netapo Prezidentu, o jau aiškina, kad jo kaip valstiečių kandidato pergalės reikia tam, kad visos valdžios grandys – Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė – dirbtų vieningai, be rietenų.
Tai, žinoma, gali pavadinti lapsus linguae, konstituciniu neraštingumu ar dar atlaidžiau. Bet iš neraštingumo raštas paprastai nekyla.
Štai ir išeina, kad tai iš nugaros smegenų ateinantis tas pats kaudiljo troškimas sunaikinti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių atskyrimo principą, kuris ir yra pagrindinė kliūtis dar didesnei korupcijai. Jau vien todėl, kad „vieningai, be rietenų“ dirbančios valdžios lozungas ypač populiarus tarp neįgyvendinamos svajonės pirkėjų, kurie nelabai suvokia, kam išvis ta diskusija ir ta opozicija, ir kaip apskritai galima prieštarauti aukščiau stovinčiam.
Kokios čia dar diskusijos, kai Vingių Jono „mauči, boba, kaip matai, gauni į dantis“ vis dar apyvartoje net Seime, ir dar gera kaina? Sorry, nebevartotina forma. Geriausio valstiečių varianto lūpose „mauči, boba“ dabar skamba moderniai ir meiliai, kaip keliuko pabučiavimas: „Lietuvai reikia Prezidento, kuris supranta, ką reiškia turėti šeimą ir vaikų.“
Ir štai tokio tipo reitingas per mėnesį išauga 7 procentais. Pasiskelbė kandidatu, ir žmonės akimirksniu pamiršo panieką jauniems gydytojams, streikuojantiems mokytojams ir moterims apskritai. Pamiršo, kaip jis melavo dėl Vyriausybės posėdžio įrašo ir tai, kad pastaruoju metu jis ir jo gizelis meluoja be išeiginių o nemeluoja tik tada, kai išeina netyčia.
Kodėl? Žmonės nėra racionalūs. Jie nori tikėti. Dauguma balsuoja už tą, kuris jiems parduoda svajonę kaip tikrą daiktą. Pusiausvyrą valstybėje pavyksta išlaikyti tik tada, kai nugalėtojas supranta, jog tų pačių vargšų labui tą svajonę po pergalės reikia nukišti į stalčių.
Lietuva – jokia išimtis. „Teisingumo“ ir neapykantos elitui paklausa rado pasiūlą Trumpo asmenyje. Trumpas sugriaus Ameriką, bet sieną tarp JAV ir Meksikos pastatys. Britams neatsakingi konservatorių politikai pardavė „Brexit“ makaronus. Ant tos pačios šluotos, kaip valstiečiai, atjjojo Orbanas ir Kaczynskis. Tolumoj mirga „geltonosios liemenės“, o gal „Alternatyva Vokietijai“.
Kokia viltis lieka tiems, kurie nenori pirkti katės maiše?
Prieš Maduro šįkart sukilo ne elitas ir net ne vidurinė klasė. Elitas nugalėtas. Trys milijonai pabėgėlių Brazilijoje ir Kolumbijoje ir yra tai, kas liko iš Venesuelos vidurinės klasės. Prieš Maduro sukilo apačios. Tos pačios apačios, kurios iš Maduro malonės telefonus ir televizorius ne taip seniai pirko už 10 proc. kainos.
Parduoti svajonę apačioms lengviau nei vienuoliui – „Ferrari“. Bet pardavus žmonėms nerealią viltį labai greit ateina momentas, kai nebėra nei ką parduoti, nei ko pirkti.