Estija keliais laipteliais apšoko Lietuvą. Net durnais išsisukinėjimais Estija valdo. Kallas pareiškė, kad apie vyro verslą Rsuijoje ničnieko nežinojo, o jei nežinojo, tai, priešingai žinomam teisės postulatui, ir nekalta.
Nieko nežinanti žmona uždirbinėjo politinį kapitalą remdama Ukrainą ir demaskuodama lėtapėdę Vakarų paramą Ukrainai, o logistikos arklius pasikinkęs vyras kalė tikrą kapitalą Rusijoje.
Simboliška, kad Estijos premjerės sutuoktinis garantavo dalį Rusijos logistikos kelių. Logistika – tikrasis karo dievas. Antra, visą Europą purto Kallas sindromas.
ES vieną po kito įvedinėjo pirmą, trečią, penktą, devintą sankcijų paketus Rusijai, bet prekių apyvarta per Lietuvą ir Lenkiją – ES prekybos vartus į rytus – nemažėjo. Lenkija paskelbė uždaranti pasienio punktus, bet prekių apyvarta į rytus ir po to nemažėjo. Nepaisant tonos griežtų antirusiškų žodžių ES prekybos tonos apeidinėjo sankcijas taip, kad net žemelė linko.
Lietuva negali stabdyti prekybos arklių, sakys jums. Ką jūs, 80 proc. ES krovinių į Vidurinę Aziją per Lietuvą. Na, ir kas, kad 70 proc. ar panš. nusėda Rusijoje. Lietuva nieko negali pakeisti. Sutartys, įsipareigojimai.
Jei kam nors pasirodytų, kad tokiu būdu stumiamos susitaikymo su Rusija nuotaikos, sunku būtų ginčytis. Vakarų lyderiai išmoko viešą mantrą apie pergalę, bet net Estijos premjerės šeimoje business us usual su Rusija aukščiau visko. Ukrainos pasipriešinimas tapo dešimto laipsnio rakštimi subinėj, tik apie tai negalima kalbėti garsiai. Kol kas. Dabar tą daro anonimai JAV valdžioje ar NATO genseko patarėjas.
Kada Vakarai privers Ukrainą derėtis su mafijos reichu? Klausimas ne ar, o kada? Tik stebuklas, kad tai iki šiol neįvyko. Norėta Vilniuje per NATO samitą. Bet ar tai drąsos pristigo, ar tai Kachovkos užtvankos susprogdinimas sutrukdė. Ar manot, kad laikas priversti Ukrainą derėtis lapkritį? Toks dabar klausimas darbotvarkėje.
JAV istorikas, knygos „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ autorius T.Snyderis klausia: kodėl didžiausia naujiena tampa, kai du JAV pareigūnai skambina žurnalistams anonimiškai pasidalyti nuomone apie karą Ukrainoje, bet netampa naujiena drąsus ukrainiečių spec. pajėgų reidas į Krymo pusiasalį, sunaikinta svarbi Rusijos oro gynybos sistema Kryme, rusų karo lakūno dezertyravimo istorija ar Ukrainos teritorių atsiėmimas?
Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje M.Mcfaullas sako, kad jam didžiausia pamoka iš 5 metų darbo valdžioje buvo JAV galios ribų suvokimas: „Ekspertai mano, kad JAV gali nutraukti Rusijos invaziją telefonu ar pakeisdama politiką. Mes negalime. Nesam tokie galingi.“
Tai tiesa. Tik kodėl Amerika bando prisimesti dar silpnesne? Kodėl F-16 naikintuvus Danijai ir Nyderlandams leido perduoti Ukrainai tik po pusantrų metų karo? Sutiko tada, kai darbotvarkėje atsirado lapkritis, nes kai lakūnai ir lėktuvai bus paruošti, jau galios separatinė taika?
Kare lygiosios trunka akimirką. Ukrainos pergalė neįmanoma, jei neviešai pagrindinis JAV tikslas – Rusijos nepralaimėjimas.
Viena iš JAV ir ES pamatinių vertybių – teisės viršenybė. Pagal tarptautinę teisę Rusija negali uždaryti laivybos Juodojoje jūroje. Laivybą rusai uždarė, teisė verkia kamputyje.
Pagal Ženevos konvenciją negalima kankinti, juolab žudyti karo belaisvių. Kas atsitiko, kai rusai nužudė belaisvius Olenivkoje? Nušovė belaisvį Macijevskį už žodžius „Slava Ukraini!“? Kai pasaulį apskriejo Aušvico vaizdus primenančios „Azov“ karių, grįžusių iš rusų nelaisvės, foto?
Pagal tarptautinę teisę negalima okupuotų kraštų gyventojų versti priimti okupanto pilietybę, imti į kariuomenę. Rusai tai daro masiškai. Kaip reagavo Vakarai? Žiauriai susirūpino, kai Lietuva uždarė du pasienio punktus su Baltarusija. Nepamiršta triskart dienoj po valgio priminti Ukrainai, kad Rusijos teritorijoje jos kariai negali net iš vakarietiško brauningo iššauti.
„Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ piktinasi, kad Vakarai pernelyg susikoncentravo į Ukrainą, o reikėtų dubasinti Izraelį. Už elgesį su palestiniečiais, nors šių per penkerius metus nukentėjo mažiau nei Ukrainoje per vienos nakties rusų raketų antskrydį.
Ypač juokinga klausytis Vakarų „karo ekspertų“. Įsikando Prigožiną kaip šuo kiaulės pūslę. Pusė aiškina, kad Prigožino galas pribaigs Putiną, kita pusė dėsto, kad režimas tapo dar tvirtesnis. Bet viršūnė buvo Lietuvą apskriejusi „naujiena“ – Nausėda ir Duda telefonu aptarė Prigožino žūtį.
O ne geriau pasirūpinti, kad per Lietuvą ir Lenkiją į rytus važiuotų dukart, triskart mažiau krovinių nei iki šiol? Niekam Briuselyje, Varšuvoje ir Vilniuje nekilo tokia protinga mintis, kad jei tik Kazachstanas, Kirgyzstanas ar Armėnija neperleistų Rusijai sankcionuotų ar dvigubos paskirties prekių, rusai pakeliui jas tiesiog pagrobtų?
Apskaičiuoti, kiek tokių prekių galiausiai lieka Rusijoje, gali guvus vaikis. Bet Europa it Skrudžas Makdakas skaičiuoja tik pelną iš prekybos su Rusija per trečias šalis. O geltonkasė Lietuva verkia, grąžo rankas, aiškindama, kad 80 proc. ES rytų prekybos eina per Lietuvą, ir visa ES spaudžia Vilnių neuždaryti rytų vartų, tai ką mes galim?
Partizanai irgi taip būtų elgęsi? Teisinęsi šitaip? Sąjūdis? Kažkas turi kasdien kalbėti miestui ir pasauliui: prekiauti su mafijos žudikais – nusikaltimas.
Rusija raketomis, kurių dalis komponentų gal įvežta ir per Lietuvą, žudo ir luošina moteris, vaikus, daužo mokyklas. Ukrainiečių kraujas gula ir ant Lietuvos. Neturi galios? Visada lieka žodis. Kaip sausio 13-ąją. Po Medininkų žudynių. Lietuva dieną naktį skelbė, kad Gorbačiovas yra žudikas. Sakė tiesą, kuri erzino, niekas to Vakaruose nenorėjo girdėti. Bet laimėjo.
Ar Lietuva to negali dabar? Gali.
Tik kur Lietuvos žodis apie tai, kad iš tų 80 proc. prekių srautų per jos vartus į rytus didesnė ar bent nemaža dalis gabenama ne į Vidurinę Aziją, o grįžta į Rusiją? Tiksliau, iškart lieka Rusijoje, keliauja tik popieriai. Kur kasdienė naujiena, kad Lietuva dar kartą pasiūlė ES su Vidurine Azija dėl akivaizdžios naudos agresoriui karo metu prekiauti tik aplenkiant teroristinę Rusiją taip pat kaip aplenkiamas Talibano Afganistanas?
Nėra tokios naujienos. Yra tik begalinis noras blizgintis šalia Zelenskio, išiminėti šapus iš partnerių akių ir lyderiauti feisbuke. Dar yra provincinis pliurpalizmas, kai užsienio reikalų, gynybos ir vidaus reikalų ministrai bei prezidentas apie grėsmes iš Baltarusijos kalba skirtingai.
O juk šv. Petras vieną dieną paklaus, kur, ponai, buvot, kai Ukraina buvo priversta sudaryti separatinę taiką su Rusija jos naudai? Tam, kad išsilaižę žaizdas rusofašistai pradėtų kitą karą su tikslu sunaikinti Ukrainą. Teisinsitės, kad taigi dūsavot, jog Lietuva nieko negalėjo?
Tai, kas pasakyta, jokiu būdu nereiškia, kad lapkritį Ukraina bus priversta pradėti separatines derybas. Tokios derybos darbotvarkėje yra nuo pirmos karo dienos. Vyksta kova. Karas tarp vakarietiškos teisės viršenybės ir vakariečių, norinčių susiderėti su velniu, – antrasis frontas. Kiekvienas žodis, net menkas viešas judesys turi įtakos jo baigmei.
Įskaitant tokius menkus nutikimus kaip Putino krepimasis į BRIKS samitą ne savo balsu ar video, kuriame fuhreris bando įžiūrėti laiką ant kairės rankos tuo metu, kai laikrodis ant dešinės. Bet tai atsitiks ne dėl Vakarų ryžto, o nepaisant vyniojimo į vatą. Ir tai yra liūdnas faktas. Karo veidmainytės sudievinimas.
Prieš kelias dienas Suomija sulaikė tokį Petrovskį, Donbaso nacistinio bataliono „Rusič“ vieną vadeivų, sumaniusį pailsėti Gėjropoje. Ukraina yra seniai išdavusi jo tarptautinį arešto orderį. Testas Suomijai. Ar išdrįs perduoti nacį Ukrainai? Austrija Golovatovo testo neišlaikė.
