Naisių teatras daug prarado. Kaip ir politika, tokį teatrą gavusi. Tiesa, ašaros nėra labai vertinamos ir XXI a. teatre. Čia taip pat reikia ir gilesnės refleksijos, ir autoironijos.
O juk tai buvo šansas. Koziris Seimo daugumai ir Vyriausybei. Parodyti standartą. Reikėjo tiek nedaug.
1. Atsiprašyti – trijų frakcijų pareiškimai iškart – už savo politikų smulkų sukčiavimą. 2. Padaryti mažąją rokiruotę – pakeisti tris susikompromiravusius buhalterija iš lubų ministrus. 3. Paraginti juos ir savo frakcijų narius grąžinti dalį nušvilptų pinigų siejant tai su tolesne jų karjera partijoje. 4. Pateikti įstatymo projektą dėl tarybų narių darbo apmokėjimo pakeitimo.
Elementaru, Vatsonai. Paaukoji prisidirbusius saviškius, o po to pareikalauji to paties iš kitų. Pasas opozicijai – socialdemokratams ir valstiečiams, skvernelininkams ir kt., katrie gi irgi nuošalėj: pavarykit. Ir valdyk iki 2024 m. pabaigos be vargo ir polittechnologinių triukų.
Bet Šimonytei, Landsbergiui, Čmilytei-Nielsen ir Armonaitei taip sau nueiti nuo miltų buvo neįdomu. Viską padarė atvirkščiai.
Užuot atsistatydinusi iškart ir paraginusi drauge trauktis liberalą S.Kairį bei konservatorę G.Skaistę, Šiugždinienė į pelkę įmurkdė premjerę ir visą Vyriausybę. Ir vis tiek turėjo atsistatydinti suteikdama papildomų forų net stūmtraukiui prezidentui.
Premjerė per tą laiką prisikalbėjo. Iš pradžių sakė, kad ministras su čekučiais turės atsistatydinti, o kai pamatė, kas tas ministras, sakė, kad oi, ne, pasitikiu. Žanro klasika. Kol galiausiai gavę į kaktą mušta Nausėdos korta – Matijošaičio eksgizeliu P.Mačiuliu, paėjus elementariai E2 – E4, pametė protą ir ėmė lakstyti laukais šūkaudami, kaip juos vienus be druskos Tapinas ėda.
Kai jau viskas, kas įmanoma, buvo sugadinta, tada mangusto šuolis. Paleidžiam Seimą, kala G.Landsbergis. Atsidūrus ceitnote gudriau turbūt ir nesugalvosi. Tik ar pavyks? Vienas toks strategas po mangusto šuolio per tris dienas antri metai Ukrainoje galuojasi.
Mangusto šuolis gerai, kai viskas žaibu. Bet Liberalų sąjūdis jau tepa slides. Ok, svarstom, bet tik po NATO samito. Laisvės partijai eiti į pirmalaikius rinkimus = savižudybė harakiri būdu.
O Seimui paleisti reikia 85 balsų. Kliautis opozicija? Tik kokio velnio pasileisti valstiečiams ir Skvernelio frakcijai ar darbiečiams? Be to, kad 60 proc. Lietuvos suteiktų papildomą šventinę dieną, visa kita – gryni nuostoliai. Savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad visų jų šansai gauti daugiau vietų Seime nei turi – efemeriški. Geriau jau žvirblis saujoj.
Tik socialdemokratai išgyvena tikrą Landsbergio gundymą. Jų reitingai – aukščiausi. Proga imti valdžią anksčiau laiko. Bet ir vėl. Eik į rinkimus, vark, o kas po jų, niekas dar nežino? Sako, ekonomika ima trauktis. Laimi, ir bac tau krizė? Tai gal tegu konservatoriai ir liberalai susimauna su ja iki galo, o kitąmat jau ant dar baltesnio arklio strykt?
G.Landsbergis sako netikintis, kad tokį aukštą moralės standartą gali atlaikyti ši Vyriausybė, jis pats negali. Hmm. O po pirmalaikių rinkimų galės? Bet tiek to. Konservatorių lyderio pasažas net kai kuriuos jo gerbėjus glumina. Verčia perkratyti linijinį Lietuvos politikos laiką. Įdomi seka.
1992-ieji, pavasaris. Po V.Landsbergiui nepavykusio prezidentinio referendumo jis išveda savo šalininkus į mėnesį trukusią parlamentinę rezistenciją. Jeigu ne pagal mane, tai nu i nafik. Profesoriui pavyko. Gavo sutikimą rengti pirmalaikius rinkimus. Kuriuos prakišo.
1999-ieji, pavasaris. Adamkus pareiškia nepasitikėjimą Vagnorium. Įsižeidę konservatoriai atrėžia: jei taip, tegu pats Prezidentas formuoja Vyriausybę. Konservatorių frakcija skyla. Jeigu taip, tai nu i nafik jovalą po Pakso tenka kuopti Kubiliui. Rezultatas – triuškinamai pralaimėti rinkimai.
2021-ieji, gruodis. Baltarusiškų trąšų tranzito krizė. Ne tai, kad panašiai, bet irgi buvo bandyta padaryti „nu i nafik“, tik neišėjo. Bet faktas, kad niekas taip ir neprisiėmė politinės atsakomybės už tai, kad „Lietuvos geležinkeliams“ de facto buvo leista pelnytis iš kruvinų baltarusiškų kalio trąšų kaip tik įmanoma ilgiau po sankcijų Lukašendonijai įvedimo. Prasidėjęs karas problemą užglaistė.
2023-ieji, pavasaris, čekiukų krizė ir vėl „nu i nafik“.
Jei G.Landsbergio mangusto šuolis paeis, ir Seimas pasileis, teks nukelti kepurę: politika, derinanti isterišką melodramą su šachmatų logika, pavadinkim ją salyginiu Landsbergio vardu, dar turi parako. O kas, jei ne? Jei Seimas nepasileis?
Net ir padarius didžiąją rokiruotę su Seimo paleidimu, Šiugždinienė, Skaistė ir Kairys turės trauktis. Jau turėjo. Kiekviena jų valanda ministrų kabinete – vinis į liberalų ir konservatorių skaidrumo standartų greičių dėžę. Liberalų sąjūdis, susirinkęs dėl pirmalaikių rinkimų, pasirinko sulošti sąlyginę mažąją Masiulio dėžutę. Apsimetė, kad jų kultūros ministras niekuo dėtas.
Konservatoriai, kaip ir visos kitos partijos, praleido progą padėkoti Tapinui už profesionalią chirurginę čekučių operaciją. Tapinas padarė tai, ką ši Vyriausybė pati turėjo padaryti per pustrečių metų. Partijų elitai praleido progą pasidžiaugti, kad tai Lietuvai jau išėjo į gera.
Gali žliumbti ant viso svieto, kad nužudė, gąsdintis linčo teismais (daugumai mažutėlių neprošal atnaujinti žinias, kas tas plk. Ch.Lyncho ir dar dviejų Lynchų pavarde vadinamas teismas, kad nekaišiotų žmonių galabijimo ir mušimo ginant smulkius sukčius), bet nuo šiol apsičekinti vietos tarybų paršai šitaip įžūliai nebegalės.
Lietuva nebebus gyvulių ferma, apie ką viešai svajojo finansų ministrė Skaistė. Kaži kodėl dabar ji neploja procesui? Kodėl konservatoriai ir jų nekritiški gerbėjai mano, kad žmonės yra tokie nevispročiai, kad nesupras, kodėl privalo atsistatydinti ministrai, kai neatsistatydina į Utenos garbės piliečio rangą pakelta to rajono tarybos narė socialdemokratė?
Gali būti, kad partijos praleido progą pasidžiaugti operuojamu politikos pūliniu tik todėl, kad isterikas, o beveik visa mūsų politika isteriška ir melodramatiška, nesugeba įžvelgti galimybės.
Panašu, kad pilkosios čekučių rinkos praradimas, politikų vertinamas taip pat tragiškai, kaip ir kruvinų baltarusiškų trąšų tranzito pinigų praradimas, Kinijos rinkos praradimas vs Taivano ambasada, kaip alaus rinka Rusijoje ar krabo lazdelių rinka, į kurią su tokia pat aistra – nagais ir ragais, kaip ir į čekučius iš lubų, kabinasi Kauno meras Matijošaitis.
Viena yra per teliką mokyti vokiečius ir prancūzus, kaip aniems elgtis su Rusija ir rusiškumais. Visaip kitaip, kai pačiam rusiškumą reikia nudobti ne žodžiais, o pilko čekučio atsisakymu. Nugi taip visiems buvo gerai, jaukiai, kaip savo namuose. Atėjo mėnesio galas, tik žvilgt į lubas. Nupiešei kosmines išlaidas telefonui, megagaliktines – visų rūšių degalams, sulaukei jaukaus pervedimo ir vėl jaukiai, kaip namuose, iki kito mėnesio 31-osios.
Tokią šėryklą išsprogdino. Suprantama, iš kur tas linčo teismo įvaizdis lenda. Jie Tapiną nulinčiuotų kaip Alabamoje. Viena konservatorė net išvedė, kad Tapinu tikėti sunku po to, kai tas parašė prastą romaną. Ot, žaltys, būtų gerą parašęs, tai tada jo. O dabar nafik.
Netekus pilkosios čekučių rinkos – kaip mirus artimam, su kuriuo drauge džiaugeisi gyvenimu. Užplūsta egzistencinis nuovargis. Kaip dabar reikės gyventi? Pavargusi valdžia renkasi žmogišką „jeigu taip, tai nu i nafik“. Kaip tas iš „Dviračio žinių“. Naisus teatras. Žaldokynė.
