Yla išlindo iš maišo, kai Ukrainos užsienio reikalų ministras D.Kuleba pasikalbėjo su kolegomis iš Berlyno, Varšuvos, Briuselio ir Paryžiaus. Pasirodo, Li Hui nieko tokio nesakė. Tai tik moskovitų propagandos fantazija, sudygusi rašizmu apkrėstame Vakarų žurnalistikos dirvožemy.
O jei ir buvo koks kiniškas prabėgusios savaitės faktas, tai moskovitų neguodė. Kinijos ministrai ir didžiųjų korporacijų prezidentai atsisakė susitikti su Pekine viešėjusiu Moskovijos premjeru Mišustinu ir jo ministrais bei oligarchais.
Ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kai Moskovijos emisarai bando prastumti jiems vis saldesnę ir kasdien vis labiau tolstančią separatinių derybų idėją. Kaip mėgsta sakyti patys moskovitai, už bandymą į snukį neduoda.
Apskritai tai kuo toliau, tuo labiau Moskovija primena alchašą, kuris po trečios stiklinės taip pagauna girto kalbėjimo kablį, kad, šiaip ne taip išstenėjęs vieną jam įstrigusį sakinį, čia pat pradeda jį vapalioti iš naujo. Ir vapalioja taip, kol yra bent vienas pusgyvis klausytojas, o galiausiai ir klausytojų nebereikia – tinka ir virtualios baltosios pelės.
Rašizmo įkyrių minčių sindromas jau metai su trupučiu – du teiginiai-mitai, katrie ir daliai Vakarų politikų, nežinančių, kas yra tikros daugiadienės su baltake, atrodo ne iš piršto laužtos.
Du rusų propagandos mitai, rimtais feisais žiautarojami ir pas mus: pirmasis – visi karai baigiasi derybomis; antrasis – atominį ginklą turinti valstybė negali pralaimėti.
Rašizmo stumiami mitai nieko gero nesako apie mūsų edukaciją, o ypač logikos, kurios nebemokome savo vaikų, ir istorijos, kurios vis dar kažkaip mokoma, mokymąsi.
Nors švietimas seniai braška per siūles, grasindamas paleisti vidurius, tai ne tik ir ne tiek Lietuvai skirta. Antai buvęs JAV valstybės sekretorius, kuris dar neseniai visaip šiaušėsi prieš Ukrainą, minėdamas savo šimtmetį vėl porino, kad „realios derybos“ dėl karo užbaigimo tarp Ukrainos ir Rusijos gali prasidėti metų pabaigoje.
Bet grįžkim prie paskutinių dviejų Moskovijai likusių mitų. Atominė valstybė negali pralaimėti, kaip užsukta ryla girgždi Putino gizelis Medvedevas, o paskui jį kompromituojasi ir Vengrijos Orbanas, ir kas tik nesikompromituoja.
Dar ir kaip gali. Šiaurės Vietnamas po kone dešimtmetį trukusio žiauraus karo nugalėjo Ameriką ir 1975 m. prarijo Pietų Vietnamą. Prieš porą metų JAV armija pasitraukė iš Afganistano, ir tai buvo visiškas karinis fiasko
Atominė SSRS, iki kurios fuhrerio Pu reichui – kaip kiaulei iki Mėnulio, po dešimties metų karo 1989 m. nešė kudašių iš Afganistano. Rusija pralošė pirmą karą Čečėnijai (1994-1996). Atominė Prancūzija 1962 m. pralaimėjo 8 m. trukusį karą Alžyrui. Kinija 1979 m. gavo į kaulus nuo Vietnamo. Kinų tikslas buvo kaip ir Putino – užimti Hanojų per tris dienas.
Dar kvailiau galima apsijuokti su teiginiu, kad visi karai baigiasi derybomis. Taip, būna karų, kurie baigiasi derybomis. Tačiau kuo baigėsi Antrasis pasaulinis karas? Vokietijos besąlygiška kapituliacija.
Jokių derybų nei su Hitleriu, nei su jo įpėdiniu Dönitzu. Še tau parkeris, še tau popieriai. Vermachtas sudeda ginklus, vyriausybė raus, o admirolas Dönitzas – į kalėjimą.
Tas pats 1945-ųjų rugsėjį nutiko Japonijai. Tarp Rusijos ir Japonijos iki šiol nėra taikos sutarties. Japonija laikosi savo – Kurilų salas rusai užgrobė neteisėtai.
Sovietų sąjungos karas su Afganistanu 1989 m. irgi baigėsi be taikos derybų. Sovietinė armija tiesiog nešė muilą iš Afganistano. Šaltasis karas tarp SSRS ir Vakarų irgi baigėsi be derybų ir taikos pakto.
Sovietų imperija tiesiog subyrėjo. Būsimiesiems orkams grėsė badas. Karo laimėtojos JAV ir Vokietija vietoj taikos derybų masiškai gabeno galutinai nudriskusiai per šį karą Rusijai Busho šlauneles ir konservus iš NATO sandėlių.
Persijos įlankos karas 1991 m. taip pat baigėsi be JT ir JAV suburtos koalicijos derybų su diktatorium Saddamu Husseinu.
Visi greit pamiršo, kad Saddamas anuomet paistė tokius pat blėnis, kaip dabar fuhreris Pu, o paskui jį ir visi moskovitai skiedžia apie Krymą, Donbasą ir dar dvi pusiau okupuotas Ukrainos sritis. Taip ir taip, jis, Saddamas, negalįs išvesti armijos iš Kuveito, nes tai kuveitiečiai paprašę priimti Kuveitą į Irako sudėtį, o Irako konstitucijoje Kuveitas įrašytas 20-ąja ar kuria ten provincija, irakiečiai ir kuveitiečiai – ta pati tauta bla-bla-bla.
Bet vasario 28-ąją Saddamas pripažino visas JT rezoliucijas ir be jokių derybų atsisakė pretenzijų į Irako Konstitucijoje provincija įrašytą Kuveitą. Be derybų 2003-aisiais baigėsi ir Antrasis Persijos įlankos karas. Kapituliacija, ir taškas.
Dalis karų baigiasi tiesiog bėgimu iš mūšio lauko. Putino reichas vis dar turi rankose auksinę išėjimo akciją – dingti iš Ukrainos su visais marodieriais ir prievartautojais už 1991-ųjų sienų.
Išeidamas fuhreris Pu netgi galėtų paskelbti apie savo susmegusio reicho pergalę kare su NATO, pavaryti, kad jam pavyko apginti Kremliaus kupolą, sunaikinti kovinius Ukrainos uodus beigi žąsis ir pasiekti, kad Belgorodo nebekošmarintų Ukrainos kariuomenės dronai ir diversantai.
Moskovitai patikės. Jie politika nesidomi. Šventai tiki, kad reicho fuhreris geriau viską žino.
Po kelių mėnesiai ir tokios galimybės gali nebelikti. Liks laiko tik bėgti, ir tai labai ne visiems. Taip kaip dalykai Moskovijai klostosi šitam kare, pusė milijono užmuštais – realus reicho nuostolių skaičius metų pabaigoje. Artimi Kremliui šaltiniai šiandien skelbė, kad rusai neteko 277 tūkst. užmuštais ir dingusiais be žinios. Tai 71 tūkst. daugiau nei skelbia Ukraina.
Bet rusai ne tokie, kad pripažintų fizikos dėsnius. Juda susinaikinimo režimu.
Vienas po kito žlugo Moskovijos mitai. Apie antrąją pasaulio armiją. Analogų neturinčius tankus. Iskanderai numušami. Taktinį atominį ginklą galinčios nešti raketos numušamos. Naktį iš gegužės 17-osios į 18-ąją virš Kyjivo subyrėjo viršgarsinės raketos „Kinžal“ mitas. Numušama ir net ne viršgarsinė.
Frajeriškas moskovitų posakis „nejuokink mano iskanderų“ nepastebimai transformavosi į ukrainietišką „nejuokink mano patriotų“. NATO nebėra net kuo pagąsdinti. Liko tik bukai tempti karo gumą, tikintis išgimdyti derybas pagal fuhrerio sapną, kuriame jis gauna ir drambliuką, ir žemių, bet kuriuo nė senelio Kissingerio ir Brazilijos prezidento Lula da Silvos nebesužavėti.
Nieks kits čia nekalts, Moskovija tu pati.
Nenorėjai gimdyti taikos kaip priimta pas žmones, laiku pasiprašydama nuvežti į ligoninę, kurią pati ir subombardavai, gimdysi parkritusi minų laukuose, durne, grojant per smegenis metalu einančiai haimarsų, visų kalibrų NATO haubicų ir F-16 naikintuvų šturmo raketų muzikai.
