Rusijoje vyksta regioniniai rinkimai. Rusija okupuotuose Ukrainos regionuose rengia rinkimus savo kontrolei sustiprinti. Analitikas: Rusijoje vyksta vietos rinkimai, bet Ukrainos klausimas juose nefigūruoja. Britų žvalgyba: okupuotose Ukrainos srityse – Kremliui palankūs rinkimai.
Tai tik naujausios antraštės. Tiesą sakant, kitokių ir nebūna. Skaitydamas gimnazistas ar toliau nuo politikos stovintis žmogus gali pamanyti, kad Rusijoje, kaip ir Lietuvoje ar D.Britanijoje, irgi vyksta rinkimai. Tai ko iš tos Rusijos norite, paklaus kaip tas vaikgrobys iš Žemaitijos.
Bet rinkimai Rusijoje – oksimoronas. Pati save paneigianti sąvoka. Kaip keptas sušis, protingas mulkis, plastiko stiklinė, kojų rankšluostis, tragiška mirtis, greitas flegma, vyną skanaujantis Veryga, šimtu procentų nemeluojantis Karbauskis ar visiems piliečiams vienodai teisingas Nausėda.
Mafijos niekas nerenka. Mafija pasiima, tarp savęs išsiaiškina ir parenka. Rusijos mafija per prasigėrusį Jelciną parinko įpėdiniu Putiną. Rusijos gebistų mafija gyvenamųjų namų sprogdinimais, konkurentų šaudymais ir nuodijimu ketvirtį amžiaus parinkinėja Putiną Rusijai.
Šalyje, kurioje vyksta laisvi rinkimai, regiono sveikatos apsaugos ministro neužkasa į žemę gyvo, kaip padarė Kadyrovas, nesprogdina lėktuvų su savo virėjais. Nekelia uždavinio sunaikinti ukrainiečius kaip tautą.
Lietuva turėjo ketvirtį amžiaus tai suprasti. Prieš 24 metus susprogdinusi gyvenamąjį namą Maskvos Gurjanovo g. gebistų mafija pradėjo kruviną režimo istoriją, vadinamą Putino vardu.
Kaip sakė vienas KGB-FSB generolas, norėdami įtvirtinti Putiną valdžioje jie turėjo pralieti marias kraujo, bet sunku net įsivaizduoti, kiek kraujo teks pralieti bandant jį pašalinti iš valdžios. Neišgyveno nė trijų mėnesių. Kaip ir FSB agentas Litvinenka, pranešęs pasauliui apie namų Maskvoje, Riazanėje ir Volgodonske sprogdinimus.
Pasaulis Litvinenkos neišgirdo. Nenorėjo nė klausytis. Kaip ir Lietuva. Nepaisydami farso su parinkimais, kadencijų nulinimu, iš lubų parašytais „rinkimų“ procentais, vis dar vadiname tai prezidento, Dūmos ir regionų rinkimais Rusijoje.
Reta TV laida ir informacinis pranešimas apie Rusiją ir Baltarusiją apseina be oksimoronų.
Rusijos teismas buvusį reporterį už tėvynės išdavimą nuteisė kalėti 22 metus. Lietuva smerkia Rusijos teismo sprendimą dėl Navalno (oficialus URM pranešimas!). Rusijos įsteigtas teismas nuteisė Ukrainos karius.
Liejasi šedevrai, kai už gryną pinigą priimama ir skelbiama nuomonė to, kurio Rusijoje ir su žiburiu nerasi: „Rusijos Konstitucinis Teismas: EŽTT sprendimas „Jukos“ byloje Rusijoje negalioja“. Rusijos prezidentas: galiausiai reikės susitarimo dėl karo užbaigimo. Baltarusijos lyderis: Ukraina turi išlikti vieninga valstybė.
Kaip sakytų krepšinio komentatoriai, dublis (nors jie dažniau sako „dvigubas dublis“): Įkalintas separatistų lyderis I.Girkinas paskelbė apie kandidatavimą į Rusijos prezidentus. Dvigubas vo. Niekam ausies nerėžia tai, kad vagis, žudikas ir melagis vadinamas lyderiu, o kitas toks pat žudikas žada kandidatuoti į tai, ko nėra ir dar ilgai gal nebus.
Apskritai tai, kur užmesi akį, ten yra vo. Maskvos patriarchas Kirilas baudžia karo nepalaikančius kunigus, o jo įsakymai peržengia Rusijos ribas. Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas savo naujausiame pamoksle Rusijos karius ragino nebijoti prarasti savo gyvybių. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas laikė mišias Antarktidoje.
Tik optimistai kubu už gryną pinigą gali priimti teiginį, kad egzistuoja tokie dalykai kaip Rusijos stačiatikių bažnyčia ir Kaskvos patriarchas Kirilas.
Na, gerai, dėl Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių bažnyčios dar galima ginčytis – ne tik ši bažnyčia yra laiminusi vaikų ir moterų žudikus, raginusi daugiau žudyti Dievo vardu. Tačiau kas jau kas, o žodžių junginys „Rusijos žiniasklaida“ turėtų užknisti?
Neužknisa. Lietuvoje ji cituojama taip, tarsi būtų paties Dievo žodis. Toks įspūdis, kad į Rusijos propagandą laisvojo pasaulio žiniasklaida žiūri kaip ciūcis į šeimininką – iškišusi liežuvį, vizgindama uodegą ir ant užpakalinių letenėlių.
Rusijos žiniasklaida: rugsėjį nebus rengiamos „Zapad“ pratybos. Rusijos žiniasklaida: Putinas atleido Surovikiną iš pareigų. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė kadrai iš Putino susitikimo su gynybos ministru Šoigu. Ir t.t. ir panš.
Palaimintieji tie, kurie tiki, kad Rusijos žiniasklaida nėra jų pačių haliucinacija. O ypač palaiminti tie, kurie dieną naktį vargsta rašinėdami „konfliktas Ukrainoje“, „karas Ukrainoje“, „separatistinės Donecko ir Luhansko respublikos“. Rusija ir jos karas prieš Ukrainą išnyksta erdvėje kaip Češyro katino šypsena stebuklų šalyje. Švelniai, iš lėto.
Save paneigiantis dalykas yra net ir toks tikrovę, regis, turintis atspindėti reiškinys kaip valstybių sutartys su Rusija.
Šviesios atminties Vokietijos kancleris Adenaueris XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje buvo suskaičiavęs, kad pradedant 1925 m. Maskva sudarė 58 sutartis ir konvencijas, iš kurių 45 pažeidė, nutraukė arba iš jų vienašališkai pasitraukė. Iš 12 nepuolimo paktų, pasirašytų iki 1957-ųjų, Kremlius nesilaikė dešimties. O juk po to dar buvo Vengrija, Čekoslovakija, Afganistanas, Gruzija, Moldova.
Perėmusi visas SSRS teises Rusija perėmė ir storą skersą ant jos pačios pasirašytų sutarčių. Rusijai sutarties reikia tik tol, kol ji negali kitai šaliai įkąsti. Atsiradus progai įkelti savo kerzinį batą, Rusija spjauna į sutartis. Tą skaudžiausiai patyrė Ukraina, atėjo eilė net Armėnijai.
Todėl visi, kurie tiki ugnies nutraukimu, Rusijos sugrįžimu į grūdų susitarimą, taikos derybomis su Rusija (popiežius Pranciškus, JT generalinis sekretorius, portugalų socialistas Guterresas, prezidentas Trumpas) yra arba palaimintieji, arba Maskvos agentai, nors su kiekviena diena aiškėja, kad tai, galimas daiktas, vienas ir tas pats.
Taikos susitarimų su Rusija balandėliai turėjo tiek progų įsitikinti, kad sutarties su Rusija pasirašymas automatiškai reiškia, jog šitie nežmonės jau įkišo snukį į jūsų namus, trypia purvinais batais, spjaudosi kur papuola ir tuštinasi ant jūsų parketo. Jūsų taikdarystė ir gerumas būtinai bus panaudoti prieš jus pačius.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi? Nuo seno sako lietuviška patarlė ir dar keli jos variantai, įskaitant šį – kačerga pavadinsi, dorą nepagadinsi. Gal tikrai nėra skirtumo, kaip pavadiname šitą karą – Rusijos karu prieš Ukrainą ar tik belyčiu konfliktu, karu Ukrainoje?
Romėnai, padovanoję žmonijai teisę, tokį atlapaširdišką vertinimą atmetė. Nomen est omen. Vardas yra ženklas.
Nuo to, kaip tiksliai įvykiai ir reiškiniai įvardijami, priklauso, kokia dalis žmonių – daugiau jų ar mažiau – blaškysis po šizofreniniais kliedesiais užpildytą alternatyvią tikrovę, kurioje fikcija tampa tikresne už pačią tikrovę. O kaip rašė A.Camus, absurdas yra vilties priešingybė.
Lietuvių kalba nėra bejėgė. Tikrai pajėgi įvardyti ženklus, kad ir kaip propagandos chameleonas žaistų su spalvomis. Bėjėgiškumas – kalbančiųjų yda.
