Panašu, kad šešerius metus trukusiam romantiškam periodui Ukrainos politiniame gyvenime atėjo pabaiga. V. Janukovyčiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose yra simbolinis momentas, žymintis Oranžinės revoliucijos idealų išsikvėpimą bei Ukrainos žmonių nepasitenkinimo išraišką dėl stabilumo bei skaidrumo trūkumo šalies politiniame gyvenime. Tuo pačiu tai žymi ir pabaigą įsivaizdavimo, kad Ukraina pernakt gali tapti europietiška šalimi.
V. Janukovyčiaus politinė tapatybė iš esmės prieštarauja toms idėjoms ir vertybėms, kurias į Ukrainos politinį gyvenimą bandė įdiegti pagrindiniai Oranžinės revoliucijos herojai Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko. Daugeliu atžvilgiu V. Janukovyčius yra net labiau prorusiškas ir antivakarietiškas nei antrasis posovietinės Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma, pasižymėjęs nenuspėjamumu ir artimais ryšiais su Rusija. Skandalinguose 2004 metų prezidento rinkimuose V. Janukovyčių atvirai rėmė tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tuomet žinutė buvo gana aiški – V. Janukovyčius yra Rusijos kandidatas.
V. Janukovyčius visada pasisakė už glaudesnių ryšių su Rusija užmezgimą. Priešingai nei V. Juščenka, jis niekada negalvojo, kad Rusijos laivyno ilgalaikis apsistojimas Sevastopolyje kelia grėsmę Ukrainos saugumui ir suverenitetui. Visai neseniai kalbėjęs Sevastopolyje, V. Janukovyčius patikino vietinius gyventojus, kad nesieks Rusijos laivyno pasitraukimo ir žadėjo klausimą spręsti taip, kad tai nepakenktų „nei Rusijos, nei Ukrainos interesams“. Kita vertus, jis visada buvo aršus Ukrainos narystės NATO priešininkas ir ne kartą NATO yra pavadinęs Europos saugumą destabilizuojančiu veiksniu.
Pagrįstai galime abejoti ir V. Janukovyčiaus įsipareigojimu siekti didesnės Ukrainos integracijos su Europos Sąjunga (ES). Taip, jis mano, kad laisvos prekybos susitarimas ar bevizio režimo su ES sudarymas Ukrainai yra naudingas, tačiau klausimą „kur Ukraina turėtų būti“, jis siūlo atidėti ateičiai.
Tačiau turime suvokti svarbiausia, t.y. kad V. Janukovyčių kartu su jo pažiūromis ir idėjomis išrinko ne kas kitas, o patys Ukrainos žmonės. Nors tai ir kelia nusivylimą, tačiau turime pripažinti, kad Ukraina nėra tokia pati valstybė, kaip prie ES jau prisijungusios vidurio ir rytų Europos šalys. Apskritai, vargu ar Ukrainą galime laikyti europietiška šalimi. Bent jau patys ukrainiečiai taip nemano. Prieš kelis metus darytoje JAV politologų apklausoje tik 33 proc. ukrainiečių teigė priklausantys Europos civilizacijai ir net 60 proc. atsakė jai nepriklausantys. Pažymėtina, kad europiečiais save laikančių žmonių procentas Ukrainoje yra net mažesnis nei Rusijoje ar Baltarusijoje.
Politinė kultūra Ukrainoje taip pat labai skirtinga nuo kitų Europos šalių. Ukrainoje įsigalėjusi korupcija, demokratinės institucijos silpnos, akivaizdus politinio stabilumo trūkumas, panašiai kaip ir Rusijoje – įsigalėję oligarchinio valdymo bruožai. Netgi galima teigti, kad po Oranžinės revoliucijos kai kurios iš šių tendencijų tik sustiprėjo, pavyzdžiui, vis labiau įsigalėjo oligarchai, dar giliau šaknis įleido korupcija.
Iš esmės beveik visais požiūriais Ukraina nėra europietiška valstybė. Kaip neseniai išsireiškė žinomas JAV politologas Bruce’as Jacksonas, Ukraina, priešingai nei vidurio ir rytų Europos šalys, „ne grįžta į Europą, bet bando eiti į Europą pirmą kartą“.
Ir panašu, kad tas ėjimas nėra jau toks lengvas ar greitas, kaip galvojome. Po Oranžinės revoliucijos kai kur Vakaruose buvo labai daug idealistinio įsivaizdavimo, kad politinės inžinerijos pagalba Ukrainoje pavyks pakeisti viską. Taip buvo galvojama ir apie kitas posovietinės erdvės šalis, tokias kaip Gruzija ar net Centrinės Azijos šalys. Tačiau vargu ar nors vienoje iš šių valstybių pavyko pasiekti fundamentalių struktūrinių pokyčių.
Todėl turėtume suvokti, kad V. Janukovyčiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose nėra tiesiog nelaimingas atsitiktinumas ar „klaidingas“ Ukrainos žmonių apsisprendimas. Tai veikiau atspindi gilesnius politinės tapatybės ir kultūros veiksnius bei parodo didelės Ukrainos žmonių dalies nepasitenkinimą gana dirbtiniu Ukrainos „vesternizavimo“ procesu.
Ukrainos laukia labai įdomus ir atsakingas laikotarpis, nulemsiantis tolesnes valstybės plėtros kryptis. Savo ruožtu turėtume gerai apmąstyti, ką reiškia toks Ukrainos žmonių pasirinkimas ir gerbiant jos žmonių valią nuosekliai siekti suteikti Ukrainai europinės alternatyvos viziją. O to turėtume siekti pirmiausiai per ilgalaikį poveikį turinčias „minkštas“ priemones, tokias kaip ekonominės integracijos skatinimas, žmogiškųjų kontaktų kūrimas ir pan. O šis procesas užruks daug ilgiau nei daugelis dar iki visai neseniai galvojome.