Pastarosiomis savaitėmis finansų rinkos galutinai prirėmė Europą prie sienos. Skolinimosi kaina nepakeliamą lygį siekia ne tik Graikijos, Italijos, bet jau ir Ispanijos atveju. Sparčiai auga ir Belgijos bei Prancūzijos obligacijų kainos, rinkos rodo nepasitikėjimą net ir Vokietijos galimybėmis įgyvendinti ilgalaikius skolinimosi įsipareigojimus.
Struktūriniai euro trūkumai
Nors daug kas Europoje piktinasi dėl to, kad rinkos stumia visą Europą į bedugnę, jos viso labo atskleidė struktūrinius euro trūkumus, kurie ekonomistams buvo akivaizdūs nuo pat bendros valiutos sukūrimo. ES šalims per beveik 10 metų nepavyko galutinai išbaigti vieningos rinkos kūrimo proceso. Vis dar egzistuoja apribojimai laisvam darbo jėgos judėjimui, ypač stringa vieningos paslaugų rinkos įgyvendinimas. Per mažai padaryta ir skatinant darbo jėgos mobilumą tarp skirtingų šalių ar regionų.
Dar didesnė problema yra susijusi su tuo, kad įsivesdamos bendrą valiutą euro zonos šalys mainais atsisakė tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos autonomijos. Ištikus ekonominiam šokui, kai dėl vienos ar kitos priežasties žymiai krinta šalies produkcijos paklausa, ta šalis nebegali laisvai keisti savo valiutos kurso ir taip sušvelninti ekonominės krizės ar (Graikijos atveju) sumažinti valstybės skolos dydį. Valstybės iš esmės negali imtis ir ekspansionistinės fiskalinės (viešųjų išlaidų) politikos, kadangi griežti Maastrichto kriterijai neleidžia viršyti 3 proc. biudžeto deficito ribos. Kitaip tariant, politikos priemonių prasme valstybių rankos yra iš esmės surištos.
Kita vertus, tokios ekonomiškai stiprios šalys kaip Vokietija, Austrija ar Nyderlandai neabejotinai pelnosi būdamos euro zonos narėmis. Šios šalys pasižymi aukštesniu produktyvumo lygiu, jų ekonomikos stipriai orientuotos į eksportą. Jei šios šalys nebūtų euro zonos narės, jų valiutų vertė būtų aukštesnė nei dabartinė euro vertė. Šis faktorius atpigina minėtų šalių produkciją ir dar labiau didina jų prekybos balanso perviršį. Todėl būtų visiškai teisinga, jei šios šalys prisiimtų ir dalį atsakomybės, kai ekonomiškai silpnesnės euro zonos šalys išgyvena sunkius laikus.
Tolimesnės integracijos kontūrai
Galima įvardinti dvi esmines sritis, kuriose Vokietija ir kitos stipresnės šalys turėtų prisiimti didesnę atsakomybę. Didžiausios skubos reikalauja skolinimosi problemos sprendimas. Akivaizdu, kad vien spausdami Graikiją susitvarkyti savo viešuosius finansus rinkų nenuraminsime. Todėl lygiai kaip per vieną vakarienę 1790 m. pagrindiniai ką tik susikūrusių Jungtinių Amerikos Valstijų lyderiai Tomas Džefersonas, Džeimsas Madisonas ir Aleksanderis Hamiltonas nutarė prisiimti bendrą atsakomybę už susivienijusių trylikos valstijų skolas, tą patį kuo skubiau turi padaryti ir dabartinės euro zonos šalys. Kitaip tariant, turi būti sukurtos kolektyvinės euro zonos obligacijos, kurios užtikrintų vienodas skolinimosi finansų rinkose kainas.
Tam, kad toks mechanizmas efektyviai ir be diskriminacijos veiktų, ilgainiui privalo didėti ES biudžetas. Kitaip tariant, didesnė šalių narių viešųjų pajamų dalis turi būti perskirstoma per bendrą ES biudžetą. Tam reikalingi ne periodiniai pervedimai iš šalių narių į bendrą biudžetą, bet autonominės ES pajamos, kurias galėtų sudaryti dalis ES šalyse surenkamo pridėtinės vertės mokesčio arba naujų korekcinių mokesčių įvedimas (tuo pat metu atsisakant kitų, mažiau efektyvių mokesčių), pavyzdžiui įvedant taip vadinamą „anglies mokestį“ (apmokestinant aplinką teršiančią produkciją). Visiems šiems pokyčiams įgyvendinti neišvengiamai reikės sustiprinti viršvalstybinų ES institucijų galias ekonominėje srityje, be kita ko sukuriant ir ES finansų ministro pareigybę.
Be abejo, visus šiuos pokyčius įgyvendinti su 28 ES ar net 17 euro zonos šalių vargu ar įmanoma. Dėl to neišvengiamai turės būti kuriama nauja sutartis, numatanti gilesnę ekonominę integraciją, prie kurios galės jungtis tam pritariančios šalys, o nepritariančios likti nuošalyje (panašiai kaip ir Šengeno susitarimo atveju). Dviejų greičių Europa yra vienintelis būdas imtis esminių permainų ir norintiems pokyčių kartu judėti į priekį.
Lietuvos interesai
Akivaizdu, kad blogiausias scenarijus Lietuvai būtų, jei užsitęsusi krizė ir Europos lyderių neveiksnumas bei nesugebėjimas priimti ryžtingų sprendimų sugriautų eurą ir galbūt net visą Europos projektą. Ekonominės pasekmės būtų katastrofiškos ne tik pačiai Europai, bet ir kitoms didžiosioms pasaulio ekonomikoms. Būtent todėl tiek JAV, tiek Kinija yra išreiškusios pasiryžimą prisidėti prie euro gelbėjimo. Tačiau tikėkimės, kad tai viso labo pačios pesimistiškiausios prognozės, kurioms niekada nebus lemta išsipildyti.
Jei Europos lyderiams užteks sveiko proto ir politinės valios imtis reikiamų permainų, Lietuva turėtų dėti visas pastangas tam, kad judėti į priekį kartu su Europos branduoliu. Tam, be abejo, reikės aiškios vizijos bei politinės valios ir tarp Lietuvos politinio elito. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos dydį bei geoekonominę situaciją, vargu ar mes turime kito protingo pasirinkimo galimybę.