Viešojoje erdvėje, kaip ir politikoje, liko ne argumentų ar idėjų kova, bet darželinio lygio prasivardžiavimai ir etikečių klijavimas: tie vatnikai, anie maršistai, o va tie tai antivakseriai, na, ir bendrai, tokie mažiau žmonės, mažiau piliečiai, verti, kad jų gyvenimas būtų paverstas pragaru.
Šiandien pakanka nueiti ne į tą renginį ar laidą, paprieštarauti kokiai nors naujajai dogmai – ir viskas: žmogus marginalizuojamas, nurašomas, prasideda bandymai žlugdyti jo profesinę karjerą. Kitaip tariant, vyksta ne idėjų kova, bet kova su konkrečiais žmonėmis. Sena paprasta tiesa, kad tiesa gimsta tik diskusijoje, yra ignoruojama, todėl nelieka oponentų – yra tik priešai, kuriuos reikia žūtbūt nugalėti.
Kad cancel (liet. atšaukimo) kultūra ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje jau įsigalėjo, nereikia niekam įrodinėti. Pavyzdžių apstu. Visi žino, ko, kaip ir apie ką negalima kalbėti, jei nenori prarasti reputacijos, o gal net ir pragyvenimo šaltinio, ir kaip bei apie ką reikia kalbėti, kad būtum pageidautinas „ekspertas“, mokslo atstovas ar įtakotukas.
Šis procesas susijęs su elito perprodukcija ir aukštojo mokslo kokybės smukimu, o pasireiškia lyderystės stoka. Politinės partijos negeba ne tik išauginti kandidatų į prezidentus, bet net ir rinkiminių štabų vadovų ieško rašinėdamos darbo skelbimus.
Iš esmės šiandien universitete gali studijuoti bet kas ir bet ką. Natūralu, kad bet kas ir bet ką baigęs ir jau gavęs išdidžiai skambantį bakalauro (o jei dar magistro? daktaro?) diplomą – pasijunta esąs elito dalimi ar bent jau turįs visą teisę juo būti.
Dar viena priežastis, lemianti elito perprodukciją, – pasiekta ekonominė gerovė, leidžianti iš milžiniškų mokesčių išlaikyti beverčius „specialistus“. Tiesa, tai labai trumpalaikis veiksnys, nes kaip ir statant Versalį – pinigus iš dirbančiųjų galima gręžti be gailesčio, tačiau jie vieną dieną tiesiog baigiasi. Dabartinė mokesčių reforma yra bandymas dirbtinai išlaikyti šitą situaciją, užuot grąžinus paprastam darbui pagarbą, o mokslui – prestižą. Tiesa, tam reikia visai kitokių politinių sprendimų: apmokestinti pačius turtingiausius, remti smulkųjį verslą ir drastiškai sumažinti aukštųjų mokyklų bei juose studijuojančiųjų skaičių. Dabartiniai sprendimai, paradoksalu, bet ilgainiui naikina vidurinę klasę ir taip didina atotrūkį tarp visuomenės grupių, ir natūralu – lemia susipriešinimą. Kai reiktų eiti priešinga kryptimi – žinoma, jei tikslas stiprinti valstybę.
Lyg viso šito būtų negana, turime ir labai tikslų, skaičiais išreikštą rezultatą – karo grėsmės akivaizdoje valstybę ginklu ginti šiandien pasiryžę tik 14 procentų šalies gyventojų. Ką veiktų kiti? Emigruotų? Kolaboruotų? Prisitaikytų? Ar kovotų „kitais būdais“ – kurdami feisbuko profiliams rėmelius, sėdėdami kur nors po Ispanijos palmėmis?
Žinoma, politinės kovos – tokios pat senos kaip ir žmonija. Tik valstybių kūrimosi ar klestėjimo laikais jos vyksta pagal tam tikras taisykles. Beje, priešų cancelinimas irgi nėra naujas reiškinys – anksčiau dvikovose jie būdavo pašalinami fiziškai. Tiesa, dvikova, skirtingai nuo šių laikų cancelinimo, vykdavo pagal taisykles ir žūti galėdavo bet kuris – tiek pirštinę metęs, tiek ją pakėlęs. Šiandien cancelintojai yra absoliučiai saugūs, nes veikia minios principu – pasirinkę vieną auką ją pjudo skirtingais kanalais, patys nerizikuodami niekuo. Tai kuria pergalės iliuziją, bet dauguma žmonių tiesiog nerizikuoja veltis į beprasmes kovas ir pasitraukia. Tampa abejingais stebėtojais. Arba visiškai atsiriboja nuo bet kokių politinių ar visuomeninių aktualijų bei diskusijų – svarbu tampa tik buities ir šeimos aktualijos.
Tiesa, karas Ukrainoje ir šokiruojantys apklausų skaičiai privertė valdžios vyrus ir moteris susimąstyti, jog „reikia kažką daryti“. Ir šie nutarė, kad geriausiai patriotizmą skatins mokyklose mokydami vaikus, kaip reikia mylėti Tėvynę ir ją ginti. Nieko neprimena?
Keista situacija, kai valdžia užsimoja vaikus mokyklose mokyti to, kas tradiciškai buvo šeimos prerogatyva – nuo kovos su patyčiomis, lytiškumo, dabar ir kontroversiškai vertinamų „gyvenimo įgūdžių“ iki patriotizmo. Na, o matematikos, chemijos ar gimtosios kalbos mokymas, kaip ir vaikų apsauga nuo narkotikų prekeivių – palikta tėvų rūpesčiui, nes pažadas „mokytojas – prestižinė profesija“ taip ir liko popieriniu lozungu.
Tragikomiška ir tai, kad dar visai neseniai net žodį patriotizmas bandyta cancelinti priskiriant jam šovinizmo turinį. Mokyklose reikėjo kalbėti apie pilietiškumą, o ne patriotizmą. Beje, literatūros ar istorijos pamokose patriotizmo skatinimui vietos beveik nepalikta.
Asmeninės atsakomybės ir lyderystės kaip nėra, taip nėra – jos nepažadino nė karas. „NATO mus apgins“ – viena mantra; darykime viską, kaip sako Europos Sąjunga (ES) – kita; nes tik vatnikai šių nurodymų nevykdo. Taigi, nėra lyderių, tai kaip galima tikėtis piliečių aktyvumo? Programos, mokymai ir socialinė reklama čia nepadės, nes veikia tik asmeninis pavyzdys. O ir NATO su ES niekaip nepagelbės, jei patys to nenorėsime ir patys sau kenksime.
Kiek šiandien viešai kalbančių apie būtinybę kažkaip mokyti piliečius patriotizmo, keliančių visuotinio šaukimo idėjas yra patys tarnavę kariuomenėje? Arba išauklėję savo vaikus taip, kad jie joje tarnautų?
Jei pažvelgtume į savo istoriją, o ir kitų tautų laisvės kovas, matytume, kad valstybės gynimas yra susijęs su tuo, kad žmonės jaučiasi esą tos žemės šeimininkai ir valstybės piliečiai. Taip mąstė sukilėliai, savanoriai, partizanai. Gindami Lietuvą jie pirmiausia gynė savo žemę, savo šeimą, savo namus. Ir, žinoma, turėjo įkvepiančius lyderius bei vadus.
Sutelkiant visuomenę labai svarbi lyderystė. Ar matome politikoje kilnių, drąsių ir garbingų žmonių? Išvardykite bent kelias pavardes. Sunkoka?
Politinė kultūra nusiritusi į tokias žemumas, kad atsistatydinti daugelį priversti turbūt gali tik baudžiamosios bylos. O juk dar taip neseniai ir Lietuvoje politikai veikė pagal tam tikras taisykles ir turėjo savo garbės kodeksą. Ar pamenate, kaip 2007 metais buvęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys atsistatydino, nes policininko sukeltoje avarijoje žuvo trys vaikai? Arba premjero Gedimino Vagnoriaus atsistatydinimą 1999-aisiais, kai prezidentas Valdas Adamkus jam pareiškė nepasitikėjimą?
Tiesa, tai buvo anksčiau, kai Lietuva jautėsi mažiau saugi, mažiau turtinga. Nei NATO, nei ES atsakomybės už savo veikimą ar neveikimą nebuvo galima deleguoti. Todėl ir buvimas valdžioje reiškė šiokią tokią atsakomybę, o ne trampliną į sotų europarlamentaro fotelį.
Šiandien čekučių skandalai parodė, kad į valdžią sugužėjo menkystos, kuriems valstybė ir jos turtas yra niekieno turtas, todėl galima jį visomis priemonėmis grobstyti. Tai komunistinių proletarų mąstysena. Jie neturi gėdos jausmo, juos gali stabdyti tik baudžiamoji atsakomybė. Ir tai ne visus ir ne visada. Tai mąstysena ubago, kuriam niekada negana ir kuris niekada nepasitenkina: jis vienodai alkanas ir turėdamas duonos kąsnį, ir springdamas prabangaus viešbučio restorane, todėl patekęs „prie valdžios“ kaip sovietinis nomenklatūrščikas grobs, kol galės. Nes arba ši valstybė jam nėra sava, arba jis netiki jos ateitimi.
Ar gali tauta eiti paskui tokius? Tautos pasyvumas šiandien rodo valdžios legitimumo stoką. Ir tai bloga žinia mums visiems, nes tokios situacijos, kaip rodo istorija, baigiasi demokratijos žlugimu, pilietiniu karu arba žiauria išorės invazija. Labai norėčiau klysti.
