Įžengus į trečiąją antrosios nepriklausomos respublikos dekadą išgirdome Lietuvos žiniasklaidos vertinimą: “(…) Korumpuota žiniasklaida griauna savo patikimumą ir tikėjimą Lietuvos demokratinėmis institucijomis, baugina politinę, verslo ir civilinę visuomenę (…)”. Tai ištrauką iš ataskaitos Nr.000648, kuri buvo įslaptinta iki 2017 metų ir pateikta JAV Valstybės departamentui, bet vėliau kartu su tūkstančiais kitų dokumentų atsidūrė „Wikileaks“ duomenų bazėje. Birželio 4-ąją ji buvo paviešinta.
Verbalizuota vieša paslaptis. Nieko fundamentaliai ar ypatingai naujo ir galbūt todėl mažai kas sureagavo. Atsakymas, žinoma, bus, tačiau, kaip ir buvo pastebėta, greičiausiai gims dar viena sąmokslo teorija, prie kurios bus „prisidėjęs“ dar vienas kitas „klanas“. Kitaip kalbant, bus apie ką rašyt ir su kuo „kovoti“. Nobelio premijos laureatas Jeanas -Paulis Sartre’as XX a. 6 dešimtmetyje, Šaltojo karo metu, kalbėdamas apie branduolinę isteriją sakė: „Jūsų valstybė serga baime. Jūs bijote savo pačių (bombos) šešėlio“. Tiesa, kontekstas buvo kitoks (1), tačiau tai gana tiksliai apibūdina lietuviškos žiniasklaidos bėdas.
Raganų medžioklė, eretikų laužai ir beatifikacija viename. Nykštys žemyn arba aukštyn, tarsi romėnų gladiatorių kovose tik čia viską lemia ne sąžininga kova, padorumas ar, priešingai - niekšiškumas ir klasta, bet kapšas auksinių. Bibliškai paprasta, viduramžiškai primityvu. Žiniasklaida, tarsi ankstyvųjų amžių Bažnyčia, už indulgencija suteikianti nuodėmių atleidimą politikams, verslininkams ir valdininkams. Padorumas yra rudimentas ir todėl išjuoktinas bei smerktinas akistatoje su pinigais.
Net „Aušra“ 1886 m. buvo priversta nutraukti veiklą po kritinių straipsnių apie vieną savo rėmėjų - Bažnyčią. Kita problema - „opiumas liaudžiai“, kuris šiandien pasireiškia geltonosios spaudos pavidalu. Nebūtų jokios bėdos, jei būtų išsiugdytas gebėjimas bulvarinius spaudinius dėti į jiems derančias lentynas.
Tačiau patys tabloidai turi savybę susireiškminti ir deleguoti sau kone mesianistinius tikslus. Štai vienas jų pareikškė, kad „jeigu tavęs nėra čia, tavęs nėra visai“. Taigi, ko ten nėra - ogi dažniausiai nėra profesūros, gabių studentų, talentingų menininkų, profesionalių medikų ir teisininkų, nėra atsidavusių pedagogų, uolių tarnautojų ir darbščių žemdirbių t.y. padoriausias visuomenės elementas yra sąmoningai eliminuotas iš tos pačios visuomenės gyvenimo. Deformuota realybė jau duoda rezultatus.
Dar XIX a. antroje pusėje buvo suvokta, jog apsišvietimas eina „iš apačios“. Anos ir šios Lietuvos potencialas glūdi ne sostinės salonų susireikšminusių ponų sambūriuose, bet periferijoje. Ten tas substratas, kuriame reikia auginti ir ieškoti būsimos Lietuvos. Įsivaizduojami save izoliavę ir nuo savęs dūstantys galios centrai kaip tvirtovės, apsitvėrusios tvoromis ir panieka visam, kas neatitinka jų žargono ir gyvenimo būdo slengo, pasmerkti išsigimti it nuo kokio incesto.
Žiniasklaida, mintanti savimi t.y. savo sukurtomis istorijomis ir jų herojais – taip pat neturi ateities, nes neturi vizijos ir jokio kilnesnio tikslo. „Šviestis ir šviesti“ XIX a. 3 dešimtmetyje iškėlė šūkį Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai. Caro valdžia juos „nušlavė“ į Sibirą ir išbarstė po kalėjimų kameras, bet liko idėja, legenda ant kurios buvo sukonstruoti abu XIX a. sukilimai, atvedę į tautinį atgimimą.
Spaudos draudimo metais komunikacijos kontrolė leido valdyti naująją, besiformuojančią visuomenę. Komunikacijos įrankių atėmimas suteikė galimybę kreiptį visuomenę tam tikra vaga. Šiandienine retorika kalbant, carinė valdžia vykdė „socialinės inžinerijos“ politiką, buvo įgyvendinamas socialinių sluoksnių atskyrimas perspektyvų socialinį sluoksnį, vadinamąją „liaudį“, perimant į savo pusę, siūlant sau naudingą ir palankią reiškinių ar įvykių interpretaciją.
Panašiu modeliu naudojamasi ir šiandien tik tikslai kitokie, tačiau rezultatas toks pat – suaižėjęs visuomenės kūnas ir išvešėjęs cinizmas, nes sudominti ir atkreipti dėmėsį (dažniausiai į save) gali nebent agresyviai ir įmantriai išraityti autorių ar žurnalistų grafomaniški tekstai. Jei verslas (dalis jo) deklaruoja socialinę atsakomybę, kodėl tokio uždavinio sau nekelia žiniasklaida?
Normanas Daviesas knygoje „Europa: istorija“ rašo: „(...) Nacionalizmas klestėjo ne tik ten, kur turėjo geriausias galimybes; priešingai, jis dar labiau įsigalėjo ten, kur viešpatavo nepritekliai ir represijos. Beveik galima tvirtinti, kad nacionalistinių idealų įkarštis kaip tik didėjo mažėjant jo sėkmės galimybei. Per visą XIX amžių atsidavę nacionalinio judėjimo aktyvistai stengėsi pažadinti sąmoningumą tų žmonių, kuriuos jie norėjo užverbuoti. Poetai, artistai, mokslininkai ir politikai griebėsi pagrindinių informacijos šaltinių sukurti tokiam realybės vaizdui, kuris turėtų išugdyti ištikimus šalininkus (...).(2)
Kokiame „spaudos draudimo“ etape esame šiandien, atsakyti sunkiau ir ankstesnės patirtys niekuo padėti negali – kontrabanda gabenamos ne knygos, pogrindinės spaustuvės tiražuoja benderoles, Ezopo kalba reikalinga nebent paslėptos reklamos ir viešųjų ryšių specialistams, o dabarties modernybėje „aušrininkai“ išrodytų it naivūs keistuoliai. Lygiai taip pat negalima sakyti, kad tokia žiniasklaidos ir todėl visuomenės (arba atvirkščiai) padėtimi patenkintų gretos gausėtų. Veikiau priešingai, sunku būtų rasti džiūgaujančių ir todėl tik dar nesuprantamesni tampa principai, kuriais it malkomis, kurstomas tas katilas. Paradoksas – visi demokratiniai ir ekonominiai rinkos dėsniai, regis, veikia, o rezultato, kokybiškos žiniasklaidos – reikia paieškoti.
Tautinio atgimimo aktyvistai XIX a. kėlė idėją, jog liaudis turi turėti galimybę skaityti kiek daugiau nei maldaknygę, nes neapsišvietęs žmogus tiesiog nesupras tam tikrų kategorijų ar idėjų. Deja, praėjus pusantro šimto meto, galima diagnozuoti panašias visuomenės bėdas. Tiesa, raštingumas nūnai šimtaprocentinis, tačiau tai vis „maldaknygės“.
1904 metais spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas buvo panaikintas. Carinė valdžia nebyliai pripažino pralaimėjimą, nes draudimas laukto rezultato nedavė. Priešingai – išvešėjęs nelegalių spaudinių ir jų platintojų tinklas sukūrė lietuvių tautinį judėjimą. Ir ne tamsus buvo tas metas, tai – išskirtinės šviesos laikas.
Dažnai aptariant problemines temas pasitelkiamas pseudoargumentas, jog neva nesame išimtis, nes krašte, kuris vadinamas „kitur“ irgi esama bėdų. Tačiau nesinori gyventi toje „kitur“ šalyje, norisi, jog čia būtų geriau, teisingiau ir padoriau. Tebūnie „kitur“ būna taip, kaip to krašto žmonės nori, o čia tebūnie taip, kaip norime mes. Ir tai ne naivus idealizmas, ne tikėjimo žmonėmis manija – tai visuotinai žinomi dėsniai, kuriuos ne kartą atliepė istorija. Tamsybėje gimsta kitokios kokybės vaizdiniai ir formos.
Šaltiniai:
1 Mirties nuosprendis Juliusui ir Ethelei Rosenbergams už JAV branduolinių paslapčių tariamą perdavimą SSRS 1953 m.
2 N.Davies. “Europa: istorija”. 2008, p. 815.