aA
Toks užrašas atsiveria po nudraskytu Jėzaus paveikslu Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ pabaigoje. Pasikeisdami šviečia tai teiginys, tai neiginys. Abejonė. Praleidus valandą įsiklausant į teatro įtaigą abejonė kitokia nei tų, kuriems abejones sukėlė žinia apie spektaklį.
Romeo Castelluci spektaklis "Apie Dievo sūnaus veido koncepciją"
© Organizatorių archyvas

Mat pastarųjų abejonė yra arba savojo tikėjimo salos gynimas nuo bet kokių vėjų, arba savanaudis išskaičiavimas, kiek tokių tikinčiųjų galima paversti savo rinkėjais ateinantį savaitgalį.

Šiek tiek jaunų ir šiek tiek pagyvenusių žmonių spektaklį kūrė lauke prie įėjimo į nacionalinį dramos teatrą. Vyresnieji, matyt, tiki, kad Dievui reikalinga jų apsauga ar kad jis labai įžeidus, ir maldė Viešpatį maldomis. Dalis protestuotojų turbūt nežino valstybės Konstitucijos 43 straipsnio „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ ir siejo jų numanomą šventvagystę su valstybės griovimu, todėl naudojo trispalves. Buvo ne tik rami stovinčių dauguma, ne tik savo įsivaizduojamą moralinį pranašumą patyčiomis iš žiūrovų demonstruojanti mažuma. Ar labai toli nuo kelių paleistų į žiūrovus kiaušinių iki kelių pusplyčių į teatro langus? Tikinčiųjų minios yra negailestingiausios. Kiekvienas, sviedžiantis akmenį į kitamintį ar jo namus, jaučiasi esąs švento reikalo gynėjas.

Dėl nežinomų priežasčių šeštadienio 18.30 val. skelbto spektaklio pradžia vėlavo apie pusvalandį. Į salę žiūrovus įleido jau po šeštos. Iš salės garsiakalbių sklido triukšmas, kurį galbūt reikėjo suprasti kaip modernią muziką. Pakankamai pasėdėjus, kad skersai išilgai išstudijuotum sceną ir įsižiūrėtum į didžiulį Kristaus paveikslą, žvelgiantį į žiūrovų salę iš scenos gilumos, nepažįstama kaimynė pasiteiravo: „Ar čia jau vyksta spektaklis?“ Labai įdomus klausimas. Laikrodis rodė 18.50.
Atsakymo nežinojau, bet staiga muzika nutilo ir pasigirdo raiškus balsas: „Mieli žiūrovai...“

Ar labai toli nuo kelių paleistų į žiūrovus kiaušinių iki kelių pusplyčių į teatro langus? Tikinčiųjų minios yra negailestingiausios. Kiekvienas, sviedžiantis akmenį į kitamintį ar jo namus, jaučiasi esąs švento reikalo gynėjas.
Ramūnas Bogdanas

Paprastai po kreipinio įspėjama išsijungti mobilius telefonus. Šįkart balsas patarė: „Jei spektaklio metu kiltų nesklandumų, prašome likti savo vietose. Po pertraukėlės spektaklis bus tęsiamas.“ Na štai, mes jau nesklandumų zonoje ir paruošti galimiems išpuoliams. Gal salę vėlavo atidaryti, nes ieškojo bombos? Apsidairykite: ar jūsų kaimyno veidas nespindi pasišventusiojo kautis už tikėjimą šviesa? Tai jau ne įprastinė žiūrovų salė, o patalpa, kurioje galimai sėdi X, kuris gali padaryti Y. Ir ramus Kristaus veidas priešais.

To veido papėdėje pradeda rutuliotis veiksmas, kuris yra kasdienybė visiems, kurie slaugo sunkius ligonius ar karšina nusilpusius artimuosius. Senas tirtantis žmogus vis triedžia į sauskelnes ir verkia atsiprašinėdamas dėl savo bejėgiškumo, o jo sūnus kantriai jį perrenginėja, apiplauna, ramindamas balsu ir vis kartodamas: „tėve“. Senelio chalatas baltas, sofa balta, grindys šviesios, todėl išmatų pėdsakai matosi itin ryškiai. Užpakaliu į žiūrovus atsuktas nuogas senelis apsitriedęs iki kulnų. Prausiant srutos praskysta ir šviesiai rudomis juostomis teka per šlaunis. Žiūrovo reakcija priklauso nuo skrandžio pilnumo ir jo tolerancijos tokiems vaizdams. 

Per fiziologinius dalykus daroma įtaiga yra labai stipri. Palaiminimas bažnyčioje yra daug įtaigesnis, kada burnoje tirpsta Komunija. Krekenavos dešromis pamaitintas rinkėjas įtikės pasakomis ir taps agitatoriumi. Mūsų sąmonė reaguoja į tai, kas daroma kūnui. 

Maistas ir išmatos yra du to paties proceso galai. Teigiamą prasmę suteikiame maistui kaip kūno palaikytojui, auksui kaip kūno gerovės palaikytojui. Neigiama yra visa, ką panaudojome ir išsiurbėme – išmatos, atliekos, šiukšlės, lavonai. Gyvenimo rate viena virsta į kita ir viena be kito neegzistuoja. Po savimi nelaikantis senelis – lyg pūvantis rudens lietuje žolynas, kuris vasarą džiugino mus žiedais. Žolynai sunyksta ramiai, o žmogų drasko atotrūkis tarp jo dvasios orumo ir nebepavaldžios buveinės kūne. 

Per fiziologinius dalykus daroma įtaiga yra labai stipri. Palaiminimas bažnyčioje yra daug įtaigesnis, kada burnoje tirpsta Komunija. Krekenavos dešromis pamaitintas rinkėjas įtikės pasakomis ir taps agitatoriumi. Mūsų sąmonė reaguoja į tai, kas daroma kūnui.
Ramūnas Bogdanas

Tai galima atskleisti daugybe būdų, ne tik šūdino užpakalio rodymu. Pasirinktas labai tiesmukas idėjos įgyvendinimo kelias: jei yra blogai, sunku, vadinasi, gyvenimas šūdinas, - tad rodykime šūdus. Gerai, kad režisieriui nešovė mintis apie nuplaunančią atgailą, nes pagal jo realizuojamas metaforas žiūrovai turėtų būti išmaudyti po masiniu dušu čia pat salėje. Norint parodyti šaltį, nebūtina visų sukišti į šaldiklį, tačiau galimas ir toks būdas. Svarbiausia, kad žiūrovas renkasi laisva valia, ar jis nori tai matyti, jausti.

Kristaus veidas žvelgia į salę su nekintančia ramybės išraiška, o tėvą aptvarkantis sūnus sukasi įkalintas tarp naujų ir pridarytų įklotų, sujungtas ne su yrančiu kūnu, o su žmogaus kibirkštimi tame kūne. Nuskamba mobilaus telefono skambutis, į kurį sūnus neatsiliepia. Kažkam dar jo reikia išoriniame pasaulyje, kuriam skirti balti jo marškiniai ir kaklaraištis, kažkas jo ieško, o jis pasišvenčia pareigai be pergalingo tikslo. Spektaklio metu skambėjo keli žiūrovų telefonai – mat jų neįspėjo išsijungti garsą, o įjungtas telefonas yra jų gyvumo pagrindinis įrodymas. Pajutus save kaip Dievo kūrinijos dalį, kiekvienas mirksnis yra buvimas amžinybėje ir neviltis išnyksta.

Būna, kad žmogus išeina taip, kaip išeina iš scenos senas tėvas – palikdamas paskui save tik srutų šliūžės pėdsaką. Tačiau ne – lieka tas, kuris jį globodamas priėjo prie Kristaus veido. Už tokias pergales trimitai negroja ir BMW nedovanojamos. Sūnus stovi ties didžiuliu Kristaus portretu, galva siekia maždaug iki lūpų. Jo ausys ties Dievo burna. Tiesiog pirštu prikišamai parodytas kelias Dievopi per išbandymus srutose. Sena krikščioniška idėja. Kakučių nelaiko ir nekalti kūdikiai, ne tik dalis senų žmonių. 

Tada scenoje vienas po kito pasirodo vaikai, dėl kurių Lietuvoje sukelta tiek triukšmo, kad net kai kurios islamiškos šalys galėtų pasimokyti, kaip duoti atkirtį. Nors girdėjosi balsų, jog Lietuvos gynėjams reiktų imti pavyzdį iš musulmonų, kaip ginti tikėjimą. Mano senas bičiulis Mečys Laurinkus patyrė tai savo lietpalčiu, prie teatro durų gavęs į petį kiaušiniu. Gynėjais pasivadinę puolėjai dar gali pasimokyti iš rusų – ten planuojama priimti įstatymą, baudžiantį už šventvagystes. Ir dar reiktų pasmerkti prancūzus su amerikiečiais, kurie nepersekioja to, kas kai kam atrodo šventvagystė. Taip sakant, reikia iki galo apsibrėžti savo civilizacinį ir kultūrinį pasirinkimą.
Vaikai scenoje pasirodo su kuprinėmis, kuriose mokiniai nešiojasi savo žinių aruodus. Ir iš savo vadovėlių buveinių jie ima traukti granatas ir svaidyti jas į Kristaus portretą. Ir nieko. Griaudėja sprogimai, o granatos atšoka lyg musės nuo stiklo. Portretas lieka nepakitęs, veidas kaip buvęs. Emocijos yra proto būsena, kuri atsispindi veide. 

Gynėjais pasivadinę puolėjai dar gali pasimokyti iš rusų – ten planuojama priimti įstatymą, baudžiantį už šventvagystes. Ir dar reiktų pasmerkti prancūzus su amerikiečiais, kurie nepersekioja to, kas kai kam atrodo šventvagystė. Taip sakant, reikia iki galo apsibrėžti savo civilizacinį ir kultūrinį pasirinkimą.
Ramūnas Bogdanas

Ginklais iš žinių pasaulio užpulti tai, kas protui nepažinu, yra vaikiškas užsiėmimas. Tikėjimas ir jutimas slypi kituose matmenyse. 

Emocijų nevaldantys vaikai siekia nukariauti ar sunaikinti kitą, nors nėra net savo proto valdytojai. Didelė dalis žmonių tokie lieka iki mirties, kada susidurs su būtinybe išeiti, kuri sugriaus ligtolinį pasaulio suvokimą. Jiems Dievas panašus į budintį prie durų, kurio pareiga įleisti į jų gyvenimą vien tik gerus įvykius. Todėl save jie įsivaizduoja ašimi, aplink kurią privalo suktis pasaulis, ir jie su giliu įsitikinimu stoja prie teatro durų su plakatu : „Nevalia“.

Šventvagystės spektaklyje ieškantieji įžvelgė srutų tekėjimą iš Kristaus portreto. Per daug akylūs stebėtojai net nustoja skirti rudą įsivaizduojamą spalvą nuo varvančios juodos. Štai kaip nusako tą sceną režisierius: „Finale veidas užliejamas juodu rašalo šydu, panašiu į naktinį gaubtą“. Nors granatos iš kuprinių atšoka, bet, vaikams išėjus, ant portreto pasipila rašalo upės, uždengdamos Kristų. Gal taip baigiasi bandymai žodžiais ir rašalu nusakyti nenusakomą? Tačiau tie bandymai nėra beviltiški ir bevaisiai: kažkas ima judėti anapus užlieto portreto, audinys suplyšta į skutus ir nušvinta abejonės kupini žodžiai, kuriuos pakartojau pavadinime. Kaip rašė matematikas ir filosofas Blaise Pascal, „Abejoti Dievo buvimu reiškia Jį tikėti“. Tai kurgi čia šventvagystė?

Išėjus iš teatro lieka visai neaišku, kuo taip pasipiktinę su plakatais pasitinkantys žmonės. Jie atrodo taip keistai, lyg surengusieji akciją prieš prekybą apelsinais prie siuvyklos. Nemėgstantieji fekalinės estetikos turi pasirinkimo laisvę to spektaklio nežiūrėti, ir tai yra didelis teatro meno privalumas. Kūrybos laisvė turi numatyti ir laisvę nesusidurti su tuo kūriniu, o norintiems nedrauskime teisės pasmalsauti. 

Po Vilniumi driekiasi kanalizacijos vamzdžių sistema, be kurios miestas neišgyventų. Vienam atrodys, kad išvyka po srutų upes atskleis giluminį miesto klodą. Kitas miesto dvasią atras bažnyčių bokštuose.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po pragaro Pravieniškėse – šokiruojanti kalinio išpažintis: jie ten kone meldėsi, kad neišgyvenčiau (115)

Pasižiūrėję į Vytautą ir išgirdę jo balsu sunkiai tariamus žodžius nė neįtartumėte, kad...

Ekspertas perspėja dėl naujos aneksijos pavojaus: Putinas čia be vargo susitvarkytų (38)

Buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Illarionovas perspėja dėl naujos aneksijos, kurią...

Įvertino Nausėdos pasiūlymus ir drąsiai rėžė: skurdo su 10 eurų neišgelbėsime (18)

Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas sako, kad...

Vakarų šalys negali atsistebėti lietuvių sėkme: kaip mums pavyko pranokti patiems save (2)

Vis daugiau valstybių spaudžiamos visuomenės įvesti pakuočių užstato sistemą . Apie tokią...

Saulius Siparis apie naują mylimąją: mes beveik vienmečiai, draugystėmis su mergaitėmis aš netikiu (1)

„Mes esame praktiškai bendraamžiai. Vyrų santykiai su jaunomis mergaitėmis man atrodo visiškas...

Profesorius Stukas paaiškino, kodėl būtina valgyti pusryčius: ryte dažnai daroma klaida situaciją tik pablogina (43)

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Stuko , sunku patikėti, bet...

Ką pasakytų Greta Thunberg Indijoje? Čia yra 150 mln. vairuotojų ir tik 8000 nori elektrinių automobilių (95)

Šią vasarą „ Hyundai Motor Co.“ pristatė pirmąjį Indijos elektrinį visureigį...

Ilgiausia apgultis istorijoje: du dešimtmečius siaubo iškentę miestelėnai maro protrūkio laukė kaip išganymo (15)

Osmanų imperijos karo su Venecijos respublika metu Kandijos miestas (dabar – Heraklionas ,...