Oficiali Europa ja ir tebesiremia, tačiau žmonės jau seniai pajuto, kad kelias suka kažkur ne ten. Ne veltui tai vienoje, tai kitoje šalyje daugiausiai balsų surenka radikalios partijos. Oficialią Europą prieš keletą metų buvo išgąsdinę rinkimų Austrijoje rezultatai. Neseniai šveicarai per rinkimus pasakė, kad nenori dalintis savo darbu sukurta gražia šalimi su tais, kurie jos negerbia, o referendumu patvirtino, kad mečetės Alpių fone jiems nepriimtinos. Prancūzai išsirinko prezidentu buvusį vidaus reikalų ministrą, kuris per juodaodžių riaušes sakė, – kitaip nei papildomą paramą ėmę žadėti kairieji, – kad sutupdys visus chuliganus už grotų.
Atrodo, kad švytuoklė pabuvo tolimiausiame priešingame taške ir pamažu leidžiasi į savo natūralią vietą per vidurį. Europai vėl kalasi dantukai, ji nebenori būti melžiama ir niekinama karvė. Italai gavo pritarimą iš Europos Komisijos užregistruoti visų čigonų pirštų antspaudus. Šį rudenį vėją sukėlė Nicolas Sarkozy, ėmęsis griežtų priemonių prieš nelegalias čigonų gyvenvietes.
Šitame kontekste Vilniaus meras su malkų ryšulėliu čigonams atrodo kaip graudus praėjusių 70-ųjų Europos personažas, pasiklydęs laike. Įsivaizduokite, kaip ateinate į savivaldybę ir paprašote padengti jūsų šildymo išlaidas, kad vaikučiai nesušaltų. Jums parodys duris. Tai piliečių diskriminacija tautiniu pagrindu.
Pataikaujama net imant vartoti žodį „romas“ vietoj „čigonas“. Mat dar 1971 m. Pirmajame tarptautiniame čigonų kongrese Londone dalyviai priėmė nutarimą, kad nori, jog ir kitos tautos juos vadintų taip, kaip dalis jų save vadina – romais (Ispanijos čigonai save vadina cale, Vokietijos – sinto, ir t.t.). Ir mes tą nutarimą su geru pavėlavimu ėmėmės vykdyti, kurdami dviprasmybę įprastiems Lietuvoje vardams Roma ir Romas. Nors Didžiajame lietuvių kalbos žodyne tarp daugiau nei 0,5 mln. žodžių „romas“ „čigono“ reikšme neužfiksuotas.
Kažkodėl nesu girdėjęs, kad išdidūs lenkai kada nors būtų įsižeidę dėl savo tautos lietuviško pavadinimo ir užsimanę būti poliakais. Angela Merkel nesiskundė atvykusi, kad mes neteisingai ją vadiname „vokietė“, nes ji yra „doičė“. Slavų vartojamas nemec turėtų ją giliai žeisti, nes kilęs iš nemoj „nebylys, bekalbis“, t.y. nesuprantantis mano kalbos. Tokių pavyzdžių apstu, nes žodžiai turi savo biografijas. O štai Gruzijos premjeras Vilniuje reiškia nepasitenkinimą „neteisingu“ jo šalies pavadinimu. Tačiau jokio atsako, be kreivo šypsnio, nesusilaukė.
Apie čigonų kilmę imta nutuokti tik 18a. viduryje, nustačius, kad jų kalba giminiška hindi, pundžabi, sanskritui ir priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Patys jie, neturėdami nei rašto, nei žodinės istorijos, savo kilmės atminimo neišsaugojo. Čigonai apie 8a. išsikraustė iš šiaurinės Indijos, kur jie priklausė žemiausiai kastai (varnai) šudra. Tai amatininkų, darbininkų, linksmintojų kasta. Žemiausią socialinį sluoksnį Indijoje sudarė į kastų sistemą nepatenkantys neliečiamieji – ačuta.
Spėjama, kad čigonų išsikraustymas iš Indijos susijęs su tuo laiku prasidėjusiais dažnais musulmonų antpuoliais. Nėra žinių, ar jis buvo prievartinis, ar neprievartinis. Tradiciniai čigonų užsiėmimai labai primena kariuomenių palydų profesijas: kalviai, arklių prekeiviai, muzikantai, cirkininkai, būrėjai.
Persų poetas Firdousi epe „Šachnamė“ (Karalių knyga), sukurtame 11 a. pradžioje, aprašė, kad 5 a. karalius Bahramas V gavo dovanų iš Indijos valdovo 10,000 muzikantų. Bahramas V davė jiems sėklų ir asilų, kad šie dirbtų žemę ir iš to pragyventų. Muzikantai sėklas suvalgė ir po metų atėjo vėl prašyti. Tada valdovas išvarė juos klajoti ant asilų po pasaulį, nes jie nenorėję gyventi iš žemės. Manoma, jog šis siužetas yra čigonų migracijos atbalsis.
Per Persiją čigonai maždaug 11 a. atklydo į Bizantiją ir ten praleido keletą amžių. Jau ten jie buvo traktuojami kaip svetimi: iš pradžių juos vadino Athingani (graikiškai „neliečiamieji“), paslaptingos krikščionių sektos vardu. Bizantijos bažnyčia ją skelbė eretiška. Šios sektos nariai buvo laikomi burtininkais ir gyvačių kerėtojais, jie vengdavo bet kokio fizinio kontakto su svetimaisiais. Atkeliavę čigonai laikėsi atokiai nuo bizantiškos visuomenės, buvo užsidarę ir paslaptingi, todėl jiems prigijo šis vardas. Vėliau jie gavo dar vieną graikišką vardą Giptoi, rodantį jų menamą kilmę iš Egipto. Jau Bizantijoje ryšio su Indija nebeliko.
Viduramžiais čigonai pasklido po Europą ir apie 15a. pasiekė Lietuvą iš pietryčių, atsinešdami ir savo vardą, - pagal K.Būgą, iš baltarusių cigan (vengrų cigany, vok. Zigeuner). Kito vardo tradicija yra anglų gypsy, ispanų gitano.
Viduramžių Europoje klajoklis buvo arba pasiaukojęs šventasis, arba nubaustas nusidėjėlis. Tai atspindi čigonų tautosakos siužetas, jog čigonai paslėpę kūdikėlį Jėzų ir bausmei buvo ištremti klajoti. Tačiau čigonų gyvenimo būdas kirtosi su įprastinėmis Europos tautų normomis, ir pasakos negelbėjo. Juos pradėta vyti lauk iš vokiškų žemių, Šveicarijos ir kitų kraštų. Antrajame Lietuvos Statute 1566 m. čigonams leista likti LDK žemėse, jei jie atsisakys klajokliško gyvenimo. Lenkijoje, kurią užplūdo vejami iš Vakarų Europos čigonai, susidarė kitokia situacija. Vilniaus universiteto steigėjas karalius Steponas Batoras 1578 m. paskelbė įsaką, kuris grasino represijomis visiems, kas savo žemėje toleruos čigonus.
Čigonus įvairiausiomis bausmėmis bandyta atgrasinti nuo jų gyvenimo būdo ištisus šimtmečius. Jie buvo tremiami, kariami, medžiojami, atiduodami į galeras, siunčiami į užjūrio kolonijas, sterilizuojami. JAV migracijos tarnyba 1885 m. nustojo įsileisti čigonus į šalį, o 20a. pradžioje amerikiečių žodyne atsirado iš gypsy kilęs žodis to gyp „apvogti, apsukti“. Skandinavai čigonams draudė įvažiuoti nuo 1914 m. iki pat šešto dešimtmečio.
Iš uždaros grupės taboro žvelgiant aplink buvo vien blogo linkintys, nieko gero taborui neduodantys pašaliniai, kuriais čigonai turi naudotis, kad išgyventų. Apgaudinėjimas ir vagystė yra ne nusikaltimas, o pasinaudojimo būdas. Žodžio „čigonas“ kilmė, kurią jau paminėjau, atspindi čigonišką dualistinį pasaulio padalinimą, atsiskyrimą. Save jie vadina rom (dgs. roma). Tai reiškia „žmogus“, kuriam priešpriešą sudaro „ne žmonės“. Vadindami juos tuo vardu, pripažįstame, jog tik jie verti vadintis žmonėmis. Šitas „žmogus“ yra rituališkai švarus, ir jam negalima liestis su kitais, nešvariaisiais, esančiais už grupės ribų. Draudimai apima vedybas su svetimaisiais, valgymą svetimųjų namuose. Ne čigonai vadinami vienu žodžiu gadžo, kuris turi tik neigiamą ir paniekinamą prasmę. Išimtis yra žydai, kuriems, kaip patyrusiems daug persekiojimų, jaučiama tam tikra simpatija. Tačiau ji nėra abipusė. Kada 1994 m. Izraelyje nesėkmingai bandyta įtraukti į mokymo programas pasakojimus apie tai, kaip naciai masiškai naikino čigonus, Yad Vashem, oficialus Holokausto muziejus Izraelyje, buvo tarp aršiausių protestuotojų, gindamas holokausto „grynumą“.
Čigonai pasaulį padalinę į savą ir svetimą, kuris prasideda iškart už bendruomenės slenksčio. Klajoklių tautai nėra nei gimto miesto, kur gyveni, nei valstybės. Elgesio normų užtvaros saugo jų socialinį ir kultūrinį lauką. Čigonu galima tik gimti, bet ne tapti. Net integravęsis svetimasis liks „gadžo“, ir lėkštę, iš kurio jis valgė, tradicinis čigonas išmes kaip suterštą. Jie niekada neima išmaldos maistu, nes iš gadžo rankų jis yra „nešvarus“. Dauguma vokiškai kalbančių kraštų čigonų save vadina Sinti, o kitataučius – haxo, kas reiškia „psichiškai neįgalus“. Čigonų tautosakoje gadžo yra buki, nuobodūs ir melagiai. Jų priešprieša čigonas yra guvaus proto gudrus gamtos vaikas. Save čigonai apsibrėžia kaip skirtingus, kitokius ir viršesnius, ir pasirenka izoliaciją. Viena vertus, tai yra jų bendruomenės išlikimo sąlyga, kita vertus – ilgos persekiojimo istorijos pasekmė. Imdamiesi bet kokio darbo visuomenėje, šalia kurios gyvena, jie pakliūtų į gadžo pasaulį. Nedirba jie ne dėl tingėjimo. Darbas paverstų juos priklausomais nuo niekingo jiems gadžo, todėl vengimas dirbti yra pasaulio suvokimo pasekmė.
Tad gal nereikėtų tenkinti visų įmanomų užgaidų, kaip daro tie tie, kurie puola aprūpinti malkomis ir pan., nesuvokdami, jog vykdo visų kitų nepasiturinčių diskriminaciją tautiniu pagrindu. Kitąmet gal paprašys nemokamo maitinimo tris kartus per dieną, dar kitais – avikailio kailinukų žiemai, ir t.t., ir t.t. Tokio tipo reikalavimai – lyg pasimėginimas, kiek dar leisis lipti ant galvos. Iš kitos pusės, tai pratinimas tenkinti visus reikalavimus.
Jei neduosi malkų – nusipjaus patys. Akyse stovi žmogaus ūgio aukštyje nupjautos pušies strampas Kirtimų tabore. Lyg žmogaus bigė. Man jis pasako daugiau, nei bet kokios socialinės studijos apie čigonų gyvenimą. Ar jūs matėte kur Lietuvoje šeimininką, kuris nusipjautų savo kieme augantį medį malkoms? Viskas, kas aplinkui, čigonui yra svetima, ir širdies jam nešildo. Jei man dar kas sakys, kad čigonai – gamtos vaikai, aš vėl prisiminsiu tą pušį. Tokio aukščio kelmų nebūna.
O kalbant apie tabore – tai nė vienam vilniečiui ne paslaptis – klestintį „ščirkos“ verslą – tai jau nebe tradicinis užsiėmimas, o modernizacija. Aguonų pienas, acetonas, vanduo. Savikaina minimali. Kažkas turi nuolat tiekti žaliavą, kad patenkintų oficialių 1 300 klientų poreikį. Pelningumas beprotiškas, kaip ir visame narkotikų versle. Išlaidos dar mažėja, nes malkų duoda savivaldybė, o RST nemokamai tiekia elektrą. Ten gadžo valdžia davė, čia užsidirbau – reikia mokėti taip suktis. Išorinis taboro nušiurimas dažnai slepia ir plazminius televizorius ir modernią audio aparatūrą.
O tuo metu klientai lyg zombiai svirduliuoja taboro link. Vyresnių tarp jų nėra: jie trumpaamžiai, silpni kaip drugeliai. Jie atimti iš mūsų, ir labai retas besugrįš. Tas svirduliuojantis taboro link šešėlis yra ne tik fiziškai sunaikintas žmogus. Jis jau nieko nebesukurs, ką būtų galėjęs, jis nesulauks vaikų, kurie liks negimę. Lietuva viso to neteko.
Patys čigonai skiria savo grupes į amare roma „vietiniai čigonai“ ir cudra roma „užsienio čigonai“. Vilniaus Aukštutinis taboras yra vietinis, o Žemutinis apgyvendintas moldavų – rusų čigonų, atsikėlusių čia jau prie sovietų. Vietiniai čigonai paprastai gana priešiškai žiūri į atkilėlius, nes šie dažniausiai ardo susiklosčiusius santykius, tam tikrą per ilgą laiką pasiektą pusiausvyrą su amare gadži, vietiniais gyventojais. Tą galima pastebėti iš, pvz., pasibaisėjusių Žagarės čigonų reakcijos į gandus apie atkeliamą Vilniaus taborą.
Žinoma, taboro prekeiviai turi sąjungininkų ir už čigonų pasaulio ribų. Nesižvalgant be įrodymų kažkur aukštyn į stogus, pažiūrėkime į Vilniaus geležinkelio stotį: dalis taksistų mielai pavėžės dozės už atitinkamą mokestį. Kada buvo bandyta imtis priemonių ir buvo siunčiami policijos patruliai saugoti prieigų į taborą, labai greitai kliūtis buvo įveikta, nustačius mokestį: 10 Lt - ir narkomanas praeina kordoną. Lyg rinkliava į viduramžių miestą.
Dar viena taboro miesto ypatybė, kad jis pastatytas neteisėtai. Atrodo, jis yra pasakų miestas ne tik apkvaitusioms narkomano smegenims, bet ir Vilniaus valdžiai. O, kaip žinoma, pasakų miestai neliečiami. Jeigu jūs pasistatytumėte mažutę trobelę Vingio parke ar Sapieginės miške, jau kitą dieną ją nugriautų, ir dar baudą sumokėtumėte už savavališką statinį. Jums negalima, tik čigonams galima.
Tokius dalykus išmokstama toleruoti, kada dvigubi standartai tampa norma. Štai žiūri valdininkai į buvusio Trakų mero mamos trijų aukštų namą ant ežero kranto ir mato vietoj jo valčių pašiūrę. Nes taip reikia matyti. Nė ščirkos nereikia – pamato, kaip liepta.
Viešas narkotikų gamybos ir prekybos rajonas Vilniuje jau daug metų veikia nekliudomas. Nors kai žmogelis Mažeikiuose pabandė savo buto vieną kambarį paversti indiškų kanapių šiltnamiu, nespėjo nuimti pirmojo derliaus, kaip buvo supakuotas. Vadinasi, tarnybos veikia gerai. Jei joms atrodo, kad jų kontrolės dėka Kirtimuose nesilieja kraujas, tereikia pažiūrėti, kiek taboro klientų jau šiandien po žeme. Nužudyti švirkštais. Argi to maža? O kiek šeimų ir likimų dėl to suluošinta, kiek vaikų atsidūrė vaikų namuose? „Profesionalus“ policijos požiūris, kad tokiu būdu jie kontroliuoja šią sferą, primena 90-ųjų pradžią, kada Kauno banditai užkasinėjo savo aukas Kleboniškyje, o policija „kontroliavo“ nusikalstamumą. O kai neliko tų garsiųjų gaujų, išnyko ir nežabojamas reketas. Policija yra ne tam, kad stebėtų, kaip vieni piliečiai pribaiginėja kitus.
Yra puikus romėnų posakis: „Jei esi Romoje, elkis kaip romėnas“. Tai ne patarlė, o elgesio taisyklė visiems. Tik tiek mes ir turime pareikalauti iš čigonų. Kad jie sugeba gyventi normaliai ir integruotis į visuomenę, mačiau pietų Ispanijoje, Granadoje. Ten yra ištisas čigonų rajonas kalvos šlaite, kur jie nuo amžių gyvena pasidarę erdvius urvus kaip butus. Gali klajoti vienas vidurnaktį, vietiniai visada mielai parodys kelią. Ten patys geriausi flamenko klubai, pilni lankytojų. Granados čigonai yra miesto bendrapiliečiai. Jokių dvigubų standartų. Nešvariais dalykėliais ten užsiima daugiausia šiaurės afrikiečiai.
Jei čigonai yra patys atsiskyrę nuo likusios Lietuvos visuomenės, tai jų reikalas. Jeigu jie nenori integruotis, tai jokiais čigonų centrais ar pan. jų nepriviliosi. Mes juk jų neatstumiame, siūlome įvairias programas, bet jiems tai paprasčiausiai neįdomu, svetima, nes naikina jų gyvenimo sanklodą, kuri mums yra nepriimtina, nes neša įvairius pavojus Tik pinigų švaistymas vėjais. Jie sau tyliai galvoja, o paskui jau ir garsiai sako: baikit jūs su tomis programomis, duokit mums geriau grynais, o mes žinosime, kur juos padėti. Čia mums reiktų prisiminti, kad valstybė gali ne tik duoti, bet ir pareikalauti.
Tad miesto galvoms patarčiau giliai įsisąmoninti romėnų taisyklę, parafrazuoti: „Jei esi Lietuvoje, elkis kaip Lietuvos pilietis“, įtikėti ja, ir ja vadovaujantis spręsti čigonų klausimus. Visi piliečiai lygūs, ir jokių čia specifikų nėra. Mes kūrėme ir kuriame šį kraštą - su klaidomis, pasibardami, pasitaisydami, braškėdami, bet vis tiek bendromis jėgomis stumiamės į priekį. Nei išskirtinės teritorijos, nei išskirtinės bendrijos šalyje mums nereikalingos. Lietuvoje yra įstatymai, kurių privalu laikytis visiems, ir yra elgesio normos, kurias čia privalu gerbti. Laikantis tokios nuostatos, o ne seilėjantis, ir galima padaryti tvarką. Malkų dalijimas neišsprendžia klausimo, o jį nustumia į ateitį. O su kiekviena diena narkotikų pirklių piniginė storėja. Kuo ji bus storesnė, tuo bus didesnis pasipriešinimas.
Yra proga pasinaudoti dabartine situacija Europos Sąjungoje ir kelti klausimą Briuselyje, kad sprendimo būtų ieškoma bendrai. Prancūzų vykdomos deportacijos tėra laikina išeitis. Vokiečiai planuoja tokias deportacijas kitąmet, ir jos pasieks apie 12,000 čigonų. Žmonių stumdymas iš valstybės į valstybę neintegruos jų Europoje, tik didins atskirtį. Dalis jų vėl sugrįš atgal. Dauguma Europos šalių ir pati Prancūzija ne kartą juos vijo iš savo šalies per pastaruosius 500 metų, o jie išliko. Belgija tik 1975 m. priėmė įstatymą, kuriuo leido Belgijoje gimusiems čigonams gauti pilietybę. Vienintelis kelias normalizuoti santykius su šia unikalia tauta yra priversti juos būti piliečiais.
Vieniems mums gal ir per sunki užduotis, nes dažnas iš mūsų pasijunta esąs pilietis tik kai nori „Sodros“ išmokų ar kai krepšinio rinktinė laimi pasaulio bronzą. Su tokiomis nuostatomis nelengva kitą versti į pilietį. Todėl pajudėkite ir padirbėkite, ponai valdininkai, pasinaudokite situacija, kuri labai palanki išjudinti šį klausimą tarptautiniu mastu. Visi trys jo aspektai: čigonų integracija, nelegalios statybos ir narkotikai yra europinio lygio klausimai, ir dabar yra proga per aktyvią politiką užsienyje drauge su prancūzais, vokiečiais ir kitais pagaliau paversti čigonus europiečiais, jei jau jie čia atklydo ir apsigyveno.