Man kyla klausimai, kodėl A.Beliackis, jau būdamas supažindintas su jam gresiančiais kaltinimais, buvo laisvai išleistas iš Baltarusijos, kodėl, kiek pabuvęs sąlyginai saugiame Vilniuje, apsisukęs grįžo tiesiai ant kietų narų, kur gali tekti praleisti ilgus septynerius metus?
Gal jis neįvertino jam kilusio pavojaus – po tiek susidūrimų su nukentėjusiais nuo Aleksandro Lukašenkos tai rodytų begalinį jo naivumą. Gal jis troško viešo teismo, kurio metu galėtų demaskuoti piktadarystes, – tik kas užtikrins, kad teismas būtų viešas. Na, o jei teismas ir bus viešas, tai ne tam, kad ištransliuotų jo idėjas, o kad viešai pagarsintų žmogaus teisių gynėjų finansinius rėmėjus.
Net jei ponia Aušra Bernotienė iš Teisingumo ministerijos (TM), dėjusi parašus A.Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus banko duomenų perdavimo Baltarusijai istorijoje, parašytų jam atsiprašymo laišką ir paklaustų: „Kodėl, gerbiamas kovotojau, puolei vilkui į nasrus?“, atsakymo ji nesulauktų, nes laiškas kažkur įstrigtų. A.Beliackis sėdi šalyje, kur su kaliniais elgiamasi kaip valdžiai patinka. Advokatas, patekęs pas jį po dviejų savaičių po sulaikymo, paliudijo, kad A.Beliackis laikomas visiškoje izoliacijoje, iki šiol jam neperduodami net žmonos rašyti laiškai. Todėl palikime šį klaustuką kaboti ore ir paieškokime tų atsakymų, kurie yra mūsų darže.
Mano kolegai Virginijui Savukynui nepavyko oficialiai gauti iš TM raštų, susijusių su šia istorija. Jam nepavyko ir sužinoti, kokiais įstatymais remiantis tie raštai yra slepiami nuo visuomenės. Kadangi neoficialiai teko juos skaityti, neoficialiai papasakosiu, kas iš jų aiškėja.
Minsko ir Minsko srities valstybinės kontrolės komiteto finansinių tyrimų departamento valdyba per Baltarusijos teisingumo ministeriją siunčia prašymą į Vilnių, kad, remdamiesi Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutartimi, norėtų gauti duomenis apie Alesio Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus sąskaitas. Tos sutarties 7 straipsnyje nurodoma, jog su prašymu turi būti pateikiamas bylos, kurioje prašoma suteikti teisinę pagalbą, pavadinimas. Kadangi bylos dar nėra, tas pavadinimas nepateiktas. TM tarnautojos to nemato.
Kitas to paties straipsnio punktas nurodo, kad turi būti aprašytas pavedimo turinys, o baudžiamųjų bylų atveju taip pat nusikaltimo sudėties aprašymas. Šito punkto baltarusiai taip pat neįvykdė. TM turėjo tą paraišką grąžinti atgal kaip neatitinkančią teisinės pagalbos sutarties sąlygų. Šitos nuomonės laikosi ir garsus advokatas Kazimieras Motieka, kuris, būdamas Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, prisidėjo prie šios sutarties rengimo. Tačiau TM pasielgė priešingai: pridėjo savo lydraštį ir persiuntė bankams. Dabar ministerija teigia pasielgusi pagal įstatymus.
Atrodo, kad iš tikrųjų ji bus nusižengusi įstatymams, todėl V.Savukynas ir negali pamatyti raštų, kurie gali tapti daiktiniu nusižengimo įrodymu. Faktiškai teisingumo ministerija surinko operatyvinę informaciją ir perdavė ją Baltarusijos VK Finansų tyrimo departamentui, kurio direktorius yra KGB pulkininkas Grigorijus Ivanovičius Veremko, nuo 1983 m. ėjęs įvairias pareigas Baltarusijos KGB, o 2010m. A.Lukašenkos įsaku paskirtas vadovauti departamentui. Dabar jis vadinasi „finansų milicijos pulkininkas“.
Vilniaus SEB bankas, gavęs raštą iš TM dėl V.Stefanovičiaus, nusprendė, kad jis yra nepakankamas, jog būtų galima atskleisti kliento indėlio paslaptį. Ministerija dėl to neprieštaravo ir kreipėsi šiuo klausimu į teismą. Jokio slapto įpareigojimo bankams atsiverti TM pageidavimui nėra, antraip SEB būtų turėjęs iškart vykdyti užklausą, kad nepažeistų įstatymų. Jei atsisakant būtų pasielgta prieš įstatymą, žinotume apie bankui paskirtą nuobaudą. Jos nėra.
„DnbNord“ pasielgė atvirkščiai: taukšt braukšt, ir duomenis apie A.Beliackio sąskaitą pateikė. Jo atstovas spaudai bejėgiškai kartoja man, jog duomenis jie pateikia tik oficialioms institucijoms. Kūno kultūros ir sporto departamentas irgi yra oficiali institucija, tai gal ir jie gali gauti, jei bankui reikėtų kokios sporto salės? Bankai tarytum privalėtų saugoti savo indėlininkų paslaptis įstatymų ribose – tam yra LR Bankų įstatymo 55 str.
Panašu, kad „DnbNord“, įduodama A.Beliackį, siekė įrodyti savo paslaugumą Teisingumo ministerijai. Grįžtamasis ryšys galėtų pasitarnauti nagrinėjant apmulkintų investuotojų ieškinius dėl platinto produkto, atnešusio jiems apie 100 mln. litų nuostolių. Kas nusveria: ar vienas baltarusis kalėjime, ar 100 mln. litų?
Niekas nekelia klausimo, kuris iš šių dviejų bankų pažeidė įstatymą. Lyg jie būtų elgęsi pagal dvi skirtingas lygiavertes teisines sistemas. Abidvi pas mus egzistuoja lygiagrečiai: tai įstatymais apibrėžta teisė ir telefoninė teisė. Jei padėsi valdžiai jos prašymu, tai ir ji į tai atsižvelgs, kai tau reikės paramos valstybinėse institucijose. Šiandien aš palankiai perskaitau jūsų raštą, rytoj jūs palankiai perskaitysite manąjį. Labai neskandinaviška klišė, bet labai lietuviška. Ji persmelkusi mūsų visuomenę.
Teisingumą Lietuvoje vykdo teismas, todėl TM kreipėsi į jį, kad priverstų SEB banką vykdyti baltarusišką užsakymą. Atkaklios moterys toje ministerijoje. Teisėja Jūratė Gaidytė–Lavrinovič nurodė bankui duomenis pateikti. Žino gi TM, kaip priversti, profesionaliai dirba. Teisėjai klausimų nekilo. Nežinia, ar todėl, kad valdžia visada teisi, ar todėl, kad ji užaugusi Šalčininkuose, kurie jos jaunystės laikais garsėjo kaip antivalstybinės raudonosios autonomijos kūrėjų sostinė, ir jai dabartinis Baltarusijos režimas jokių jausmų, išskyrus nostalgiją, nekelia. Visi mes atėję iš savo vaikystės.
Tačiau teismuose reiktų vadovautis įstatymais ir vykdyti teisingumą. Tuo tarpu ši teisėja teisingumą supranta kaip ministerijos pageidavimo įvykdymą. Galima nuspėti, kad lygiai taip pat vykdomi prašymai mūsų piliečių duomenims išgauti ar telefoniniams pokalbiams pasiklausyti. Ar šis spektaklis su teisėjos dalyvavimu reikalingas demokratijos širmai sukurti, ar tai yra neveikiantis saugiklis piliečių teisėms apsaugoti?
Teisėja net nesivargino kreiptis į banką pasiaiškinti, jau nekalbant, kad neatsižvelgė, apie kokį asmenį kalbama. Teisinės pagalbos sutarties, bent jau 7 ir 19 straipsnių, bylą nagrinėjusi teisėja arba neatsivertė arba neįdėmiai perskaitė, nes baltarusiai 7 str. nevykdė, nenurodydami bylos pavadinimo nei nusikaltimo sudėties, o pagal 19 str. Lietuva galėjo atsisakyti tenkinti jų prašymą kaip prieštaraujantį mūsų valstybės principams. Teisėjai nekilo klausimas, iš kur baltarusiai taip tiksliai žino, kokiame banke koks pilietis turi sąskaitą, kodėl teisinės pagalbos prašymas toks detalus: „pateikti piniginių lėšų judėjimą nuo 2007 metų – iki šio laiko laikotarpiu, su pajamų ir išlaidų operacijų detalizacija“.
Prašom, atsakė teisėja. Štai jums donorai, o štai ir gavėjai. Imkite juos ir dorokite. Gal turėjo įtakos ir tai, kad TM teisinio bendradarbiavimo skyriui, konkrečiai užsiimančiam šiuo klausimu, vadovauja Andrada Bavėjan. Tuo tarpu jos vyras Valdimaras Bavėjanas yra Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas. Ar galima suabejoti saviškiais? O jei jie irgi kitą kartą tavimi suabejos? Savais reikia tikėti, tas tiesa. Tik ką tai bendro turi su teisingumu? Rezultatas – žmogus kalėjime, gėda valstybei.
A.Beliackio istorija nėra vienetinis įvykis, ir kol kas dar ne viskas Lietuvoje vyksta ydingai. 2007 m. Lietuvos teisingumą ir garbę išgelbėjo Vilniaus apygardos teismo teisėja Laureta Ulbienė, atmetusi Generalinės prokuratūros prašymą perduoti Minskui sulaikytą Lazdijuose Baltarusijos opozicionierių Aleksandrą Jankovskį, kuriam Belgija dar 2002 m. buvo suteikusi leidimą gyventi šalyje. Režimas jį kaltino turto prievartavimu 1999 m. ir dviejų restorano lankytojų sumušimu 2001 m. Tuo nepatikėjo nei Prancūzijos, nei Belgijos teisėsauga, o Lietuvos prokurorė tada nurodė: „Mes ilgai dirbame su Baltarusija, iki šiol nebuvo pagrindo abejoti jų kompetencija“.
Baltarusių „kompetencija“ nesuabejojo ir TM Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios vyras, verslo teisės advokatas Egidijus Bernotas, 2008 m. yra įsteigęs švedų advokatų kontoros „Glimstedt“ biurą Minske ir iki dabar „kuruoja biuro Baltarusijoje teikiamas teisines paslaugas“. Kaip čia neprisiminsi kauniečių arenoje neseniai pašlovinto kumyro Vladimiro Romanovo pasidalinimo asmenine patirtimi, kad Baltarusijoje labai gera dirbti, nes viską ten sprendžia vienas žmogus. Lietuvos advokatų taryba vos kilus skandalui paskelbė, jog Lietuvos advokatai už nedidelį mokestį iš biudžeto pasirengę padėti nukentėjusiems baltarusiams.
Advokatas Bernotas dirba „Lietuvos energetikos ir viešojo sektoriaus srityse“. Kontoros tinklapis kaip sėkmingiausią jo darbą į pirmą vietą iškelia Vilniaus šilumos tinklų išnuomavimo įmonei „Dalkia“ projektą. Kuo ta sėkmė išvirto miestiečiams, gali papasakoti kiekvienas vilnietis, gaunantis monopolininko sąskaitas už šilumą. Tačiau ponas Bernotas, matyt, nepasakoja savo žmonai apie teisės ypatumus Baltarusijoje, o ji neturi laiko atsiversti teisinės pagalbos sutarties, kuria remdamasi deda savo parašą. Turbūt vėl viskas kyla iš begalinio tikėjimo saviškiais.
Taip jau išėjo, kad griaudėjant įdavimo skandalui visu smarkumu, Aušra Bernotienė ir Jūratė Gaidytė–Lavrinovič ilsėjosi po nuveiktų darbų atostogaudamos. Kaip man susidarė įspūdis iš trumpo pokalbio telefonu su ponia A.Bernotiene, jos sąžinė vis dar ilgalaikėse atostogose, o gal ir emigravusi. Teisėja išvis atsisakė kalbėtis, o per teismo atstovę spaudai perdavė, jog jos reikalavimas bankui teisingas, nes remiasi teisinės pagalbos sutartimi. Visų partijų Seime atstovai, visi Užsienio reikalų komiteto nariai, ministrai ir viceministrai susirinko į neeilinį posėdį, prezidentė išsakė savo nuomonę, o kai kam atostogos netrikdomai tęsėsi. Neaišku, ar buvo „iš viršaus“ nuleistas nurodymas nesirodyti, ar tai asmeninis sprendimas, nulemtas abejingumo dėl savo veiklos padarinių.
Šios abi tikimybės yra lygiavertės, nes jos apibrėžia valstybės aparato tarnautojo nuolatinę būseną. Kalba eina ne apie dvi moteris, o apie visos valdininkijos ir teisėsaugos būseną. Politikai iš viršaus reikalauja besąlygiško paklusnumo. Nesiliaujantys tų politikų skandalai rodo, jog dalis jų mąsto ne valstybės, o virtuvės kategorijomis. Jiems rūpi, kaip susikurti sau skanėstą ir juo mėgautis. Vieniems patinka sklypeliai, kitiems – kelionės, tretieji svaigsta nuo savo galios kitiems.
Tarnautojams jau įkalta, kad jie tarnauja ne valstybei, o kėdėje įsitaisiusiam politikui ir jo palydai. Lojalumas valdžiai yra pagrindinis išlikimo tarnyboje garantas. Demokratinėje visuomenėje toks gyvenimas virsta pragaru, nes po rinkimų valdžia dažnai keičiasi. Tada blaškosi po savivaldybę keršto ištroškęs zuokula, mosuodamas atsistatydinimo lapeliais. Tokiomis sąlygomis ugdoma tik viena tarnautojo savybė – gebėjimas išlikti, nuolat balansuojant tarp lojalumo šiandieniniam viršininkui demonstravimo ir tarp saugaus atstumo su juo išsaugojimo, vengiant nuoširdžiai vykdyti net ir pozityvias jo idėjas – nes rytoj tai taps minusu biografijoje.
Reikia nepamiršti ir to, kad Lietuvos, kaip ir kiekvienos nedidelės šalies intelektualiniai resursai yra labai riboti, ir atsikračius mąstančių žmonių nebelieka kam priimti protu pagrįstus sprendimus.
Prieš savo valią besišypsantis, savo nuomonę verčiamas slėpti ir bijantis sprendimus priimti tarnautojas yra politikų suprogramuotas sraigtelis, kurį nuo depresijos ar isterijos apsaugo abejingumo luobas. Tačiau šitas sraigtelis, pasisukęs į eilinių piliečių pusę, parodo visai kitą veidą. Tada jis iš nuolankaus tarnautojo virsta visagaliu valdininku. Asmeninės naudos siekimas ar bukas savo galios demonstravimas turi atpirkti ir nuolatinį nesaugumo jausmą, ir užgniaužtas nuoskaudas, antraip tuoj politikams pritrūktų, ant ko joti.
Dėl siekio turėti paklusnius sraigtelius susitaikoma su leidimu jiems atsigriebti apibrėžtuose rėmuose. Todėl braška valstybės valdymas, nekoordinuojami veiksmai, klesti korupcija; nes aparato paskirtis – įtikti. Kol Lietuvos politikoje vyraus feodalinis mąstymas, niekas nepasikeis. Prezidentė fiziškai nepajėgi padrąsinti kiekvieną prokurorą ar duoti patarimus kiekvienam dvi savaites gumą tempiančiam ministrui dėl jo pavaldinio atsakomybės.