Gyvenimas, išreikštas indeksais, reitingais, koeficientais... Sureitinguotame gyvenime, labai svarbu dydis - namo, atlyginimo ir automobilio... Net ir laimė, pamatuota ir suskaičiuota... Gyvenimas, įvertintas laimės indeksu.... Visose pasaulio šalyse... Mes, Lietuvoje, pagal laimės indeksą esame vieni iš atsiliekančių... Reikia pasistengt, reikia labiau pasistengti, vardan laimės, vardan šito tikslo – gerti jonažolių arbatos, efektyviai, racionaliai siekti tikslo, galvoti tik apie gerus dalykus, nusipirkti meditacinės muzikos, dar – nusipirkti „Coca Colos“ ir bulvių traškučių ir tada – dėmesio, dar kartą, antras dublis - produktyviai, labai produktyviai pasišypsot...
Bet mane oficialiai prašom nuo to atleisti. Man patinka skaityt Peterį Sloterdijką, lietui lyjant vaikščiot parko takeliais ir valandų valandas tylėt. Ir nesišypsot. Jokiais indeksais to negalima pamatuot. Kartą, kažkoks fizikas Froidui pasiūlė „pamatuoti“ libido ir pavadinti matavimo vienetą jo vardu - froidu. Froidas mandagiai, bet griežtai paprašė jo šito nedaryti ir pasakė: „Aš tikiuosi vieną dieną mirti su neišmatuotu libido“. Aš irgi tikiuosi šitaip mirti - su neišmatuojama laime širdyje. O jeigu su širdgėla – tai taip pat, su neišmatuojama. Kada nors. Nes kol kas– jei reikės, aišku, nesipriešinsiu ir neprotestuosiu – bet kol kas, dar visai nenoriu mirt.
Peteris Sloterdijkas. „Mes iš tiesų esame pasinėrę į savotišką egzistencinio nesiorientavimo prieblandą. (...) Eidamas į darbą niūniuoji: „Nelauk geresnių laikų“ arba „Būna dienų, kai noriu būti savo šunimi.“ Kai kas turime ambicijų, kiti tik stumiame dienas. (..) Jaučiamės katastrofiškai ir katastrofiliškai, jaučiamės šiek tiek apmaudžiai. (...) Dirbame savo darbą ir sakome, kad geriau būtų iš viso to nedaryti.
Savaitgalių ir laisvalaikio kultūra. Kvepalai. Elisabeth Arden „After five.“ Gyvenimas prasideda savaitgaliais, gyvenimas prasideda po penkių. O kas vyksta iki penkių...? Sukąsti dantis, užmerkti akis, galvoti apie pinigus ir laukti, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų... Respektabilūs žmonės manęs kartais klausia – ar neketini susirasti normalaus darbo. Normalų – tokį, kur pardavinėjama viagra seniams arba alus nepilnamečiams, nežiūrint jiems į akis, kaip nežiūrima į akis moterims, kai jos, pasidavę simbolinei prievartai, perka klaikius, nepatogius batus arba storinantį, per juosmenį įsirėžiantį sijoną – tada, akys nuleidžiamos ir tyliai, kone nešvankiai, sušnabždama - ačiū, kad pirkot – tokiu maloniu balsu...
Karolis Klimka. „Kodėl porno aktoriai nežiūri į objektyvą“. Nežiūri, nes jų akys nežiba, nes jie netiki tuo, ką daro, jie tik galvoja apie pinigus, jie kantriai šypsosi ir laukia, kada visa tai pasibaigs – kaip ir daugelis iš mūsų, kurie kasryt, kasdien eina į nemėgstamus ir beprasmius darbus, - pardavinėja cigaretes, skystį nuo nuplikimo, lieknėjimą skatinančias piliules, - penkias dienas laukia savaitgalio, o paskui dvi dienas laukia pirmadienio... Kaip ir visi, kurie veržiasi diržus, užuot patys veržęsi - ... ne diržu, o į priekį...
Peteris Sloterdijkas. „Gyvename nuo vienos dienos iki kitos, nuo atostogų iki atostogų, nuo vakaro žinių iki vakaro žinių, nuo vienos problemos iki kitos (...) Kai kas erzina, tačiau dauguma dalykų jau neberūpi. (...) Tačiau laukiame kažko, kas atitiktų geresnių dienų jausmą, tikime, kad kažkas atsitiks. Ir ne vienas norėtume pridurti: nesvarbu kas. (...). Laikraščiai rašo, kad reikia vėl ruošis labiau kovoti už savo gyvenimą, susiveržti diržus, mažinti poreikius, ekologai sako tą patį. Tfu, poreikių visuomenė.“
Susiveržiame diržus vardan geresnio gyvenimo, vardan geresnio gyvenimo, kurio, puikiai žinom, kad nebus... Nes gyvenimas – geresnis ar blogesnis, bet jis tik vienas... O mūsų gyvenime, kaip ir porno versle – esminis dalykas, pagrindinis tikslas, dėl kurio šitiek stengiamasi – laimė ir pasitenkinimas – nepasiekiamas ir neįmanomas. Geresnis gyvenimas neįmanomas, jis nenumatytas šiam scenarijuje... Neužprogramuotas... Geresniam gyvenimui nereikia efektyvumo, produktyvumo, reitingų ir rodiklių, nei ryškių šviesų – geresniam gyvenimui reikia lietaus ir šešėlių, mažų kasdieninių krizių, pasimetimo visiško (kartais), nejaukių pauzių, po kuriu norisi juoktis, kartais reikia ką nors pamesti ir ką nors atrasti (daiktą, bet galima ir žmogų... ar koki idealą... ).. reikia neskubėjimo, atsipalaidavimo, privatumo... Bet dabar, - mes negalim atsipalaiduot - dabar, mes turim įveikti krizę, - todėl su įkarščiu kovojame dėl efektyvumo, dėl produkcijos, dėl resursų panaudojimo ir produkcijos optimizavimo, – kaip kadaise markizas de Sadas, be atokvėpio ir be skrupulų siekiantis maksimalaus seksualinio pasitenkinimo.
Geresnis gyvenimas tuo ir geresnis, kad jam nieko nereikia, jis patenkintas pats savim, toks koks yra... Bet dabar, subjekto pasitenkinimas neįmanomas, subjektas negali atsipalaiduoti, nes subjektas pavirto įrankiu, - įrankis, suveržtas ar susiveržęs diržu – siekiantis efektyvumo, funkcionuojantis dėl... Dėl ko gi ten...? Ai, dėl kažko.. gal dėl krizės įveikimo.. Ogi - dėl geresnio gyvenimo, - paradoksalu – štai dėl ko, dėl ko gi daugiau...!
Slavojus Žižekas. Apie pornografiją - vyras, mechaniškai atliekantis savo darbą... „vyras, paverstas tik beveidžiu moters pa(si)tenkinimo instrumentu…“ Žmogus, kaip mechaninis prietaisas, netrikdomas dvasinių krizių ir emocijų, puikiai funkcionuojantis... Ir nereikia čia man prikaišiot, kad rašau intelektualų porno... Visų feminisčių pykčiui, pasitelksiu patriarchalinį argumentą, mizoginišką argumentą – prisidengsiu vyro autoritetu... Jeigu jau vyras – ir ne bet koks, o pats Žižekas šitaip sakė, - tai gal moteriai bus leista bent nedrąsiai tai pakartot... O jei norit, meskit į mane akmenį – ai, vienu akmeniu daugiau ar mažiau...
Protingai, racionaliai sutvarkyto gyvenimo efektyvumas apvainikuojamas dirbtinai išlaužta poza su dirbtinai išlaužta šypsena... Progreso rodikliai, laimės vaizdiniai – netikri ir surežisuoti.... Gyvenime, kuriame svarbiausia efektyvumas, produktyvumas, ir dar – kaip iš šalies atrodai, tikram pasitenkinimui neliko vietos... Todėl to pasitenkinimo neįmanoma pasiekti natūraliai, tai belieka jį surežisuot ir nevykusiai (arba – vykusiai) primontuoti... Netikros aistros... O esmė – kaip orgazmo akimirka - efemeriška ir nesuvaidinama, - tas keblus momentas pornografijoje, kai tenka kažkaip išreikšti džiaugsmą, - džiaugsmą, kurio nebuvo... Tenka ypatingai pasistengti... Filmuojama atskirai, - tai brangi scena, taip ir vadinama - „money shot,“ ir tada – „priklijuojama“, „primontuojama“ tariamai laiminga pabaiga...
Vėl Kalėdos, kaip sako Švedijos feministės - nieko nauja - gimė vyras, laikantis save Dievu, kas gi čia ypatingo...? Naujametiniai vakarėliai, iš anksto surežisuoti ir nufilmuoti... TV daug veidų, besišypsančių showmen ir showwomen, ir politikos veikėjų, kurie perbėginėja iš vieno TV kanalo į kitą.. Dar vienas, eilinis dvyliktos valandos dūžis, dar vienas galingas kolektyvinis palengvėjimo atodūsis – oooooch... - o tada, greit atsikvėpti ir apsišluostyti – ir viską vėl iš naujo pakartot kitam TV kanale...
Metai baigiasi tarsi pornofilmas, visi skaičiuoja laimėjimus, dar viena serija, vaikantis niekada neateisiančio, absoliučiai nereikalingo ar netikro pasitenkinimo, fejerverkai, - pinigai, su trenksmu ir džiaugsmu išmesti į orą – brangiai kainuojanti simuliuotos laimės išraiška – lygiai dvyliktą, baigiasi šių metų porno serija, ir visa tauta, netikroje ekstazėje, suklyks – vieningai – ooooch...
Naujametiniai fejerverkai – milžiniška ir brangi kolektyvinė ejakuliacija – ji turėtų simbolizuoti taip sunkiai siektą ir galiausiai pasiektą pasitenkinimą, bet -... aktoriai liūdni ir pavargę, žino, kad jis nežmoniškai brangus, išgautas per kančias, jis - netikras ir surežisuotas... Tačiau jis, be abejo, reikalingas, - mūsų gyvenimo, šito porno filmo, smagus finalas - kad matytų mus visoje visatoje, - čia gyvena ir linksminasi žmonės, linksminasi - kaip reikiant! Tarpgalaktiniai viešieji ryšiai, tam tikra prasme - kad matytų kitų planetų gyventojai, kad matytų ateiviai skraidančiose lėkštėse – kad sakytų – Žemė – gera planeta! Žemėje gyventi gera!
Laimės išraiška, surežisuota, atskirai nufilmuota, ir nevykusiai primontuota prie liūdnų ir nevykusių gyvenimų. Jis brangiai kainuoja, netikros laimės momentas, daugiau nei 3 milijonai, tiek kiek mūsų, visi sumeskime po litą, tam, kad sostinė būtų matoma net iš kosmoso... Kas mus matys, iš to kosmoso...? Astronautai nuskrido į mėnulį ir pranešė – Dievo ten nerado... Taigi, gal prasilenkė, gal Dievas tuomet viešėjo Marse? Gal stabtelėjo Saturne.. ? Ką gi - nežinomi Viešpaties keliai... O gal tuo metu, kai kažkas tuščiai blaškėsi po kosmosą, Jis Žemėje teikė paguodą pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, kurie juto Jį šalia ir nė kiek neabejojo Jo buvimu...
Bet kokiu atveju, kai išmuš metų virsmą ženklinantis laikrodžio dūžis, tas kažkas, kuris yra ten aukštai danguje, pamatys, kaip planetoje Žemėje sublimuojamos energijos proveržis fejerverkais iššauna jam tiesiai į veidą... Manau, jam turbūt baisiai liūdna visa tai regėt...
Bet vis tiek, sakau, visiems - Laimingų Naujų..!