Rusijos nusikalstamumas gali būti siejamas su imperijos laikotarpiu, prasidėjusiu 1720-aisiais, kai ėmė klestėti banditizmas ir vagystės. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, tuo metu gyvenę skurdžiai, o nusikaltėliai, kurie vogė iš valdžios institucijų ir dalijo pelną žmonėms, pelnė Robino Hudo statusą, buvo laikomi vargšų gynėjais ir tapo liaudies herojais.
Laikui bėgant atsirado „vorovskoj mir“ (vagių pasaulis), kai šie nusikaltėliai susibūrė ir pradėjo kurti savo elgesio kodeksą, kuris buvo pagrįstas griežtu lojalumu vienas kitam ir opozicija vyriausybei. Dar Leninas bandė juos sunaikinti, bet nepavyko, ir nusikaltėliai išgyveno iki Stalino valdymo. Valdant Stalinui, milijonai žmonių buvo išsiųsti į Gulagus, kur galingi nusikaltėliai stengėsi tapti „įteisintais vagimis“ („vory v zakone“ – „vory“).
Brežnevo laikų juodosios rinkos korupcija buvo puiki dirva suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV išplėtė imigracijos politiką, leisdama atvykti į šią šalį Sovietų Sąjungos žydams. Dauguma jų įsikūrė Bruklino pietinėje dalyje Braiton Biče (kartais dar vadinamame „Mažąja Odesa“). Į JAV ėmė plūsti sovietų emigrantai, tarp jų buvo daugybė nusikaltėlių ir žudikų, kuriais sovietai norėjo atsikratyti. Daugelis jų greitai įsitvirtino kaip rimta kriminalinė jėga Niujorke, Las Vegase ir kitur.
Robertas I. Friedmanas knygoje pribloškiančiai atskleidžia Rusijos organizuotą nusikalstamumą, jo augančią galią JAV ir siaubingą to poveikį likusiam pasauliui.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Žvalgybos daarbuotojų susidomėjimą Balagula neabejotinai paskatino ir jo draugystės su KGB šnipais, ydingais trečiojo pasaulio despotais ir tarptautiniais teroristais. Naudodamasis savo sąsajomis su Rusijos kriminaline diaspora, Balagula ėmė formuoti kriminalinį tinklą su atramos taškais Rusijoje, Europoje ir Azijoje. Pasitelkę tarptautinius ryšius Balagulos vyrai galėdavo nupirkti automatinių ginklų Floridoje, nugabenti juos Rytine pakrante į Niujorką ir išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur tokio tipo ginkluotė gauti buvo be galo sudėtinga.
Bet visa tai Balagulai buvo palyginti smulkūs darbai. Iš Braiton Bičo jis su bičiuliais iš esmės valdė mažą, deimantų turtingą Vakarų Afrikoje esančią Siera Leonės valstybę, kurios prezidentas Josephas Momohas leido Rusijos banditams ten užsiimti pasauline kontrabanda ir pinigų plovimu. Deimantai kontrabanda iš Siera Leonės būdavo išvežami į Tailandą, ten juos keisdavo į heroiną, kurį Europoje paskirstydavo artimas Balagalos draugas Jefimas Laskinas, deportuotas iš JAV kaip nepageidaujamas asmuo 1986 metais ir suimtas už nelegaliai įvežamus ginklus ir sprogmenis „raudonosioms brigadoms“ Milane. Rusai netgi atsivežė į Sierą Leonę Genovese šeimos atstovus ir, be kitų veiklų, ėmė plėšti deimantų kasyklas, pasitelkę korumpuotus genčių vadus. Italų gangsteriai, padėję pinigais per 1985 metų Momoho prezidentinę kampaniją, taip įsitvirtino Fritaune, kad kai jis davė prezidento priesaiką, Genovese banditai kartu su Balagula išdidžiai stovėjo šalimais po nuožmia tropine saule.
Pagrindinis Balagulos kontaktinis asmuo Siera Leonėje buvo Šabtajus Kalmanovičius, charizmatiškas, įdegęs Rusijos ir Izraelio verslininkas. Jiedu sudarė daugybę sandėrių: pavyzdžiui, dėl benzino importo į Sierą Leonę, kuriam per Marco Richo biurą Ispanijoje tarpininkavo rabinas Ronaldas Greenwaldas, o kitu atveju sutarė importuoti viskį; jie netgi gavo kontraktą spausdinti Siera Leonės pinigus ir darė tai Didžiosios Britanijos fabrike. Be to, Kalmanovičius rūpinosi asmenine prezidento Momoho apsauga.
1986 metais Izraelyje pasirengimą gavę rūmų sargybiniai susidūrė su bandymu įvykdyti perversmą; pasak vieno liudijimo, Kalmanovičius ištraukė Momohą iš lovos prieš pat maištininkams ją apšaudant iš kulkosvaidžio. Kaip atlygį Kalmanovičius gavo didžiules lengvatas kalnakasybos ir žvejybos sektoriuose, be to, jam buvo leista vadovauti didžiausiai šalyje autobusų kompanijai. Kalmanovičius buvo ir „Mosado“, Izraelio žvalgybos, agentas. Jo biuras Fritaune buvo vertingas slapto pasiklausymo taškas: mieste gyveno didžiulė pasiturinčių Afrikos libaniečių šiitų bendruomenė, glaudžiai susijusi su tuo metu prieš Libaną kovojusiais šiitų nereguliarios kariuomenės daliniais.
Tik vėliau „Mosadas“ sužinojo, kad Kalmanovičius buvo ne toks jau naudingas, kaip jie įsivaizdavo: 1988 metais jis buvo suimtas Tel Avine ir apkaltintas tuo, kad šnipinėjo KGB naudai. Yitzhakas Rabinas, tuo metu ėjęs gynybos ministro pareigas, pasakė, kad jis yra „beveik įsitikinęs“, jog sovietai perduodavo iš Kalmanovičiaus gautą informaciją Sirijai ir kitoms Izraeliui priešiškoms valstybėms. Wolfas Blitzeris, tuometinis Jerusalem Post korespondentas, iškėlė prielaidą, kad slaptą medžiagą, pavogtą Izraelio šnipo Jonathano Pollardo, Kalmanovičius taip pat perdavė KGB.
Kalmanovičių ir Balagulą su galimybe pelnyti pinigų Afrikoje supažindino visur spėjantis rabinas Greenwaldas. 1980 metų gegužę Lucas Mangope, Boputatsvanos, vienos iš vadinamųjų nepriklausomų juodųjų teritorijų Pietų Afrikoje apartheido laikais, prezidentas kreipėsi į rabiną su prašymu būti ekonominiu patarėju, suteikiant jam ambasadoriaus rangą Niujorke ir Vašingtone.
„Bet dėl stiprios juodaodžių opinijos ir stiprios liberalų opinijos, teigiančios, kad tos juodiesiems skirtos teritorijos PAR tėra apartheido tąsa, pasakiau Mangope, jog ne tiek jau daug galiu jam padėti būdamas Amerikoje ir kad jam labiau vertėtų kreiptis į Izraelį, – aiškino Greenwaldas. – Izraelis yra arčiau ir, kitaip nei Amerika, neturi politinių apribojimų palaikyti ryšius su Pietų Afrikos Respublika. Taigi pasiūliau jiems nusisamdyti Šabtajų, kuris buvo artimas rabino draugas ir verslo partneris.“
Praėjus keleriems metams po Mangope pažinties su Kalmanovičiumi, pastarasis jau buvo tapęs milijonieriumi. Per ką tik įkurtą kompaniją Liat jis sudarė pelningą kontraktą statyti futbolo stadioną ir atsivežė Izraelio specialistus treniruoti Bandustano policijos ir saugumo pajėgas. 1987 metų vasarį, kai maištininkų armija suėmė Mangope Kalmanovičiaus pastatytame stadione, Rusijos žydas pasiėmė savo nemažą sukauptą turtą ir persikėlė į Sierą Leonę, pasinaudodamas Greenwaldo ryšiais su jos vyriausybe.
Viskas baigėsi tuo, kad rusų ir italų gangsteriai dėl sandėrių su Kalmanovičiumi prarado daugiau kaip 3 milijonus dolerių. Genovese šeimos šaltinis, buvęs tarpininku tarp Kalmanovičiaus ir Balagulos derantis dėl taikos, sakė, kad rusų banditai taip ant jo įsiuto, jog grasino nužudyti. „Rusų banditai norėjo atgauti savo pinigus, – teigė šaltinis. – Maratas pasakė: „Nežudykite jo, daugiau musių galite privilioti su medumi nei actu.“
Kaip teigia keletas tolesniuose įvykiuose dalyvavusių šaltinių, kad apmokėtų patirtus nuostolius, Kalmanovičius su rusų ir italų gangsteriais ėmėsi sudėtingos schemos, norėdamas apgauti kompaniją Merrill Lynch. Šie šaltiniai sako, jog rusų banditai papirko Merrill Lynch darbuotoją, kad neteisėtai prisijungęs prie kompanijos kompiuterio pavogtų jiems nepanaudotus kompanijos čekius, vertus daugiau kaip 27 milijonų dolerių. Be to, tas darbuotojas pavogė galiojančius įmonės antspaudus. Čekiai ir antspaudai buvo išsiųsti per pasiuntinį Kalmanovičiui.
Pasak Interpolo pranešimų ir šaltinių, dalyvavusių šioje operacijoje, 1987 metų balandžio 27 dieną Kalmanovičius, Greenwaldas ir dar vienas bendrininkas išvyko iš prabangaus Kalmanovičiaus namo Kanuose į Monte Karlą, kur tas bendrininkas atidarė sąskaitą Republic National banke fiktyviai kompanijai, pavadintai Clouns International. Tada jis perdavė bankui daug apgaule gautų ir pasirašytų čekių, jų bendra suma siekė 2,7 milijono dolerių. Kai po trijų dienų atėjo pinigai už čekius, Greenwaldas ir jo bendrininkas grįžo į banką ir iš Merrill Lynch lėšų jiems buvo išduota 400 000 dolerių grynaisiais. Greenwaldas nuvežė pinigus didžiuliame juodame lagamine per Vokietiją į Šveicariją, kur Ciuricho viešbučio vyrų tualete perdavė Balagulos atstovams. Pasak operacijos dalyvių Greenwaldui buvo sumokėta 50 000 dolerių, nors rabinas tai kategoriškai neigia.
Tų pačių metų gegužės 22 dieną, 3 valandą, Skotland Jardo pareigūnai Londono Sheraton Park Tower viešbutyje suėmė Kalmanovičių. Jo kambaryje jie rado tris guminius antspaudus, naudotus patvirtinant čekius. Anksčiau tą dieną Kalmanovičius priešpiečiavo su Uri Lubrani, Izraelio žvalgybos Pietų Libane vadovu, – tai patvirtino šaltinis, dalyvavęs tame susitikime.
Pasak FTB ir Greenwaldo bendrininko, kai Kalmanovičius buvo išvesdintas su antrankiais, rabinas, taip pat apsistojęs tame pačiame viešbutyje, greitai susimetė savo mantą į lagaminus ir, nesumokėjęs sąskaitų, sėdęs į Concorde lėktuvą pabėgo į Ameriką. Jis grįžo namo kaip tik šabo vakarienės.
Kalmanovičius buvo išsiųstas į Ameriką, kad stotų prieš teismą už sukčiavimą. (FTB tris kartus apklausė Greenwaldą, bet jo nesuėmė.) Greenwaldas paprašė būrio iškilių amerikiečių ir izraeliečių pateikti Kalmanovičiaus asmenybės charakteristikas, tarp jų ir Niujorko respublikonų kongresmeno Benjamino Gilmano, kuris parašė, kad „ponas Kalmanovičius plačiai garsėja sąžiningumu ir verslo įžvalgomis“. Taigi Kalmanovičius sumokėjo užstatą ir išskrido į Izraelį, kur buvo tučtuojau areštuotas už šnipinėjimą sovietams.
1986 metais, būdamas savo galios viršūnėje, Maratas padarė didžiulę klaidą. Robertas Fasano, smulkus nusikaltėlis, važinėjęs po Brukliną pretenzingu baltu Excalibur, paskambino jam ir pateikė įdomų pasiūlymą. Fasano iš kažkur gavo dviejų tuzinų Merrill Lynch kredito kortelių numerius su autorizacijos kodais iš 6 skaičių. Be to, Fasano turėjo balto plastiko lakštų ir mašiną, kuri galėjo įspausti fiktyvių kortelių numerius. Trūko tik vieno – bendrininkauti norinčių prekeivių, kurie sutiktų priimti netikras korteles apmokėti už pirkinius. Prekeiviai gautų savo dalį, nors jų prekės, žinoma, taip ir liktų sandėliuose. Susitikęs su Fasano Balagula sutiko pristatyti jį rusų prekeiviams iš Niujorko ir Filadelfijos. Paskui supažindino jį su dviem savo vyrais, kad jie lydėtų Fasano į parduotuves.
Viskas vyko kaip suplanuota ir jie gavo daugiau kaip 750 000 dolerių, tarp apsipirkimų stabtelėdami tik tam, kad pašvęstų rusų restoranuose. Bet netrukus slaptosios tarnybos Fasano suėmė ir jis sutiko į susitikimus su Balagula atsinešti pasiklausymo įrangą. Per tuos pokalbius Balagula ne tik pripažino, kad yra prisidėjęs prie „balto plastiko“ apgaulės, bet ir užjautė Fasano dėl seksualinių problemų – abu vyrai, rodos, turėjo sunkumų dėl erekcijos. Fasano rado gydytoją Niujorke, kuris išrašė jam plastikinę rankinę pompą varpos stimuliacijai, ir rekomendavo ją Balagulai. Kaltintojai paskui paleido šį įrašą per Balagulos teismą Filadelfijoje, norėdami įrodyti, kad tai buvo daugiau nei atsitiktiniai santykiai.
