Tačiau net 2014 m. Rusijos aneksija Kryme ir pradėtas karas Donbase buvo per menkas įvykis merui Remigijui Šimašiui, kad atkreiptų dėmesį ir ištaisytų klaidą. Vildamasis, kad dabar karo prieš Ukrainą aidai pasiekia ir Vilniaus savivaldybės dangoraižį, primenu, kodėl reikėtų atkurti senąjį gatvės pavadinimą.
Kadangi Vilnius yra senas miestas, bet kuriam jo merui būtų pravartu pasikonsultuoti su istorikais, prieš imantis iniciatyvų. Rinkėjų mandatas vadovauti miestui šiuo atveju nėra mandatas savaip perrašyti miesto istoriją.
Rusai LDK Vilniuje negyveno
Stačiatikiai dar Vytenio laikais gyvenę į pietus nuo Pilies kalno. Einant Pilies gatve link Rotušės, tai būtų kvartalai kairėje. Nuo tos teritorijos pro Užupį ėjo strateginis kelias į LDK miestą Polocką. Iki šiol išlikęs Juodasis kelias, vedęs į Juodąją Rusią. Piečiau nuo šios buvo Baltoji Rusia, o dar piečiau – Kijevo Rusia.
Tik kažkur už Smolensko jėgas kaupė Maskovija, arba Maskvos Rusia, kuri vėliau ėmė savintis visų kitų Rusių paveldą ir teritorijas. Tą ji daro iki šiol. Gyvi švieži pavyzdžiai – Ukrainos užpuolimas ir paminklas Maskvoje Kijevo kunigaikščiui Vladimirui – kaip savam. Potekstė: ir Kijevas mūsų. Pasiklojęs ideologinius pamatus, V. Putinas dabar perėjo prie tikro karo.
Tuo tarpu Vilniuje gyvenę stačiatikiai buvo ne rusai, tuomet vadinti maskoliais, o rusėnai. Iš maskolių galėjo būti pasilikusių belaisvių, paimtų Algirdo per 1368-1372 m. karą tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikštysčių. Tuo tarpu rusėnai dirbo valdžios institucijose, jų kalba vartota mieste. Iš jų kilusi garsi Sapiegų giminė. Tąja kalba parašytą Lietuvos Statutą 16 a. maskoliai vertėsi į savo kalbą, kad galėtų naudoti.
Rusėnas LDK karžygys Konstantinas Ostrogiškis sumalė į miltus Maskvos kariauną garsiajame Oršos mūšyje, už kurio minėjimą Baltarusijoje, kuri sėdi Maskvos kišenėje, persekiojama. Rusėnai yra dabartinių ukrainiečių ir gudų, o ne Maskvos rusų protėviai. Viena Ukrainos karinių brigadų, dabar kovojančių su užpuolikais, vadinasi K. Ostrogiškio vardu ir yra globojama Lietuvos ambasados Ukrainoje.
Rusėnai Vilniuje
Vygandas Marburgietis, aprašydamas Vilniaus apgultį 1383 m., mini „civitas Ruthenica“, arba „rusėnų miestą“. Vilniaus stačiatikių metropolitas buvo tiesiogiai pavaldus Konstantinopoliui, ne per tarpininkus Maskvoje ar Kijeve.
1449 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje su Maskvos kunigaikštyste slaviškos LDK žemės vadinamos Rusia, o antroji sutarties pusė vadinama tik Maskovija.
1596 m. Lietuvos Brastoje (Breste) stačiatikių vyskupų sinodas paskelbė uniją su katalikų bažnyčia, ir ta proga buvo išleistas atminimo medalis su užrašu „Ruthenis receptis“ (rusėnai priimti). Unitų metropolitas Vilniuje gyveno būtent dabar klaidingai vadinamoje Rusų gatvėje. Pagal 1672 m. planą ši gatvė įėjo į unitų metropolito jurisdiką. Unitai buvo iš ukrainietiškų ir gudiškų žemių, o ne iš rusiškų!
Okupantų palikta klastotė
Vardą „Rusų“ istorinė Rusėnų gatvė gavo tik atėjus raudoniesiems po Antrojo pasaulinio karo. Sankryža Senamiestyje „Gorkio g. – Rusų g.“ skambėjo teisingai: mūsų miestas, pačios gatvės apie tai kalba. O „Pilies – Rusėnų“ būtų negerai, keltų nereikalingų minčių apie Nepriklausomybę, apie šlovingus LDK laikus ir ginklo brolius ukrainiečius ir gudus.
Dabartinė Vilniaus valdžia galbūt mainais į nukeltus nuo Žaliojo tilto balvonus davė dovanų agresyviajai Maskvai išpuoštą Rusų gatvės lentelę. Tai jau ne 20 a. vidurio istorija, nespėjusi nugrimzti į metraščius. Kadangi dar per daug gyvi prisiminimai apie stalinizmą ir sovietų okupaciją, aktyviai veikusiai Rusijai nepavyko išlaikyti savo ženklų ant Žaliojo tilto. O Maskvai, visai kaip šuniukui, visada norisi turėti svetur paliktą savo žymę – nesvarbu, ar tikrą, ar padirbtą. „Kada nors gali praversti,“ galvoja ji.
Dabar ateita kitu, pamiršto laiko keliu, ir kuriamos dirbtinės gilios šaknys pačioje miesto širdyje. Nežinančiam istorijos jos atrodo tikros. Senas šriftas, senove dvelkianti ornamentika pabrėžia, jog čia nuo amžių amžinųjų gyventa rusų. Tik to ir reikia naujam propagandiniam kuoliukui mūsų sostinėje įkalti. Savomis rankomis įtvirtiname okupanto išmislą.
Iš kitos pusė, suklastotu pavadinimu paniekinama mums artimų gudų ir ukrainiečių istorijos dalis. Pavadinimas „Rusėnų gatvė“ atkurtų istorinę tiesą, už kurią mes taip smarkiai kovojame, kada ji liečia tik mus.
Nežinia, kas atvedė prie tokio pavojingas pasekmes galinčio turėti istorijos klastojimo. Kvailumas ir neišprusimas būtų paprastesni ir, manau, tikresni paaiškinimai negu slapta operacija. Bet niekada nevėlu mokytis. Pagarbos vertas tas, kuris ištaiso klaidas, o ne tas, kuris laikosi jų įsitvėręs.
