Raudonos Bideno vėliavėlės
2023 m. pradžioje tapo aišku, kad karas Ukrainoje užsitęs. Joe Bidenas vasario 20 d. netikėtai atvyko su vizitu į Kyjivą, patvirtindamas JAV paramos tąsą. Tačiau jo suvokiama tąsa buvo (ir tebėra) apkaišiota jo paties susmaigstytomis raudonomis vėliavėlėmis.
Pagrindine savo pareiga JAV prezidentas laiko apsaugoti pasaulį nuo branduolinio karo. Todėl kiekvieną žingsnį jis matuoja, ar tai netaps pretekstu Vladimirui Putinui panaudoti atominį ginklą. J. Bidenas iki šiol tiki, kad Rusijos diktatoriui reikia pretekstų iš šalies. Jei reikės preteksto – V. Putinas jį pats susikurs. Nemanau, kad amerikiečiai to nesuprastų. Čia kitas aspektas – pretekstu negali tapti koks nors JAV prezidento sprendimas.
Dėl šios priežasties J. Bidenas 2022 m. neleido perduoti Ukrainai ATACAMS. Nuo 2022 m. gruodžio JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas siūlė bent pagasdinti rusus ATACAMS tiekimu, bet prezidentas nesileido įtikinamas.
Draudimas kilo iš baimės, kad ukrainiečiai atakuos taikinius Rusijoje ir prasidės trečiasis pasaulinis karas. Bet 2023 m. Didžioji Britanija perdavė savąjį ATACAMS analogą „Storm Shadow“ – ir nieko nenutiko. Ukrainiečiai atakavo objektus Kryme ir Chersone, kurį V. Putinas jau buvo paskelbęs Rusijos dalimi – ir nieko nenutiko. Iššovę į Krymą ukrainiečiai paklausė: „Ar Krymas Ukrainos teritorija?“ – ir JAV negalėjo ginčytis.
Neapsikentęs JAV prezidento neryžtingumo, 2023 m. birželį JAV Atstovų rūmų užsienio reikalų komitetas priėmė abiejų partijų paremtą rezoliuciją, reikalaujančią „nedelsiant“ perduoti ATACAMS. Galbūt apsiraminęs dėl pasidalytos atsakomybės, J. Bidenas pagaliau sutiko.
Panašiai vyko ir su naikintuvais F-16. 2023 m. pradžioje J. Bidenas tiesiai pasakė, kad artimiausioje ateityje F-16 neduos. Tik pavasarį JAV leido kelioms Europos valstybėms, turinčioms F-16 savo arsenale, juos perduoti Ukrainai. Tačiau pilotų rengimo programa ukrainiečiams buvo JAV patvirtinta tik 2023 m. vasarą. Tada paaiškėjo, kad atvykę iš Ukrainos pilotai nemoka angliškai ir prieš studijuojant naikintuvą jiems teko išeiti intensyvų anglų kalbos kursą, trukusį tris mėnesius.
Pasirengimas kontrpuolimui
2023 m. prasidėjo nuo taktinių stalo žaidimų JAV karinėje bazėje Vysbadene, Vokietijoje. Be ukrainiečių ir amerikiečių kartu dirbo britų kariškiai. Naudojantis moderniausiomis kompiuterinėmis programomis, buvo modeliuojamas Ukrainos kariuomenės puolimas. Įvyko aštuonios sesijos. JAV patarė pulti viena kryptimi, pralaužti rusų įtvirtinimus vienoje vietoje. Skaičiavimai rodė, kad tai įmanoma, nors sunkiai. Po 60–90 dienų nuo puolimo pradžios Ukrainos daliniai turėtų pasiekti Azovo jūrą ir atkirsti Krymo grupuotę nuo susisiekimo sausuma su Rusija. Skaičiuota, kad žūtų 30–40 proc. puolančiųjų. Dar daugiau žūtų, jei puolimas įstrigtų.
Puolimą komplikavo tai, kad Ukrainos kariuomenė neturėjo palaikymo iš oro. Vakariečiai patarė atitraukti iš Bachmuto ten kovojančius geriausius dalinius, kurie tūkstančiais naikino vakarykščius zekus strategiškai nesvarbiame mūšyje. Patyrę mūšiuose kariai būtų daug svarbesni puolant pietų kryptimi. Su šiuo pasiūlymu ukrainiečiai nesutiko, pasiryžę toliau ginti Bachmutą.
Ukrainiečiai atmetė ir idėją pulti viename siaurame ruože. Jų koncepcija buvo trys puolimo kryptys 900 km ilgio fronte. JAV karinė žvalgyba vertino šį planą dar skeptiškiau už JAV kariškius, bet sprendė patys ukrainiečiai. Su jais sutiko, tikėdami, kad jie geriau žino būsimų mūšių vietas, geriau pažįsta rusų kariuomenę.
Modeliavimas parodė, kad puolimui trūksta 155 mm artilerijos sviedinių. Beieškant paaiškėjo, kad Seulas jų turi 330 tūkst. Neutrali Pietų Korėja tiesiai tiekti nesutiko. Teko sugalvoti schemą: sviedinius korėjiečiai perdavė JAV, neva keisdami juos į kitus, naujesnius, o senuosius jau iš JAV rankų gavo Ukraina.
Trūko ir kitos technikos – Ukraina gavo tik 15 proc. žadėtų nuotolinio išminavimo įrenginių. Išskaidžius tokį kiekį trims kryptims, trūkumas buvo didžiulis. Kai ko buvo patiekta daugiau – vietoj 1000 šarvuočių Ukraina gavo 1500.
Vokietija metų pradžioje tvirtino, kad tankų „Leopard“ Ukrainai neduos. J. Sullivanas dėl to kelias dienas derėjosi su vokiečiais. Kaip padrąsinimą Baltieji rūmai sutiko duoti ukrainiečiams savo tankų „M1A1 Abrams“, nors tam ilgai priešinosi Pentagonas. Po amerikiečių sprendimo dėl tankų sutiko ir Vokietija.
Puolimas galėjo prasidėti tik pavasarį, išdžiūvus klampynei, kurioje stringa net tankai. Bet atėjo balandžio vidurys, ir nieko nevyko. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas atvyko su vizitu į Kyjivą aiškintis, kodėl delsiama ir kada prasidės. Vladimiras Zelenskis jį apstulbino pranešdamas, kad brigados puolimui kol kas sukomplektuotos 80 proc., tad pulti dar anksti.
Du mėnesiai rusams pasiruošti
Rusai pavasarį į frontą vežė naujus dalinius. Kareivius motyvavo dirbti dieną naktį, kad įsikastų ir įsibetonuotų, antraip ukrainiečiai juos sunaikins. Per balandį ir gegužę rusai labai sustiprino savo gynybos liniją, ypač minų laukais. Vadinamąją Surovikino liniją sudarė betoninės piramidės, tuneliai, tranšėjos į mišką, betoniniai bunkeriai. Ir – pagal rusišką kariavimo tradiciją – užkardymo būriai už nugaros besitraukiantiems saviškiams šaudyti. Tuo tarpu ukrainiečiai puolimui skirtus sviedinius eikvojo Bachmute.
Planuotas pavasarinis puolimas prasidėjo tik birželį. Pasijuto sviedinių trūkumas, ir jų nebuvo iš kur greitai gauti. Pentagonas pasiūlė tiekti Ukrainai kasetinius sviedinius, bet tam pasipriešino J. Bidenas ir valstybės sekretorius Anthony‘is Blinkenas. Po ilgų įtikinėjimų, kad puolimas be šito papildymo tuoj baigsis, J. Bidenas liepos pradžioje leido.
Ukrainos kariuomenė pradėjo keistis 2014 m., bet ji buvo iš esmės gynybinė kariuomenė. Pagal NATO standartus buvo apmokyti tik smulkūs daliniai, kurie kovėsi labai sėkmingai. Puolant didelėmis pajėgomis paaiškėjo, kad tarp skirtingų kariuomenės rūšių stinga koordinacijos. Būriai, kuopos veikė puikiai, bet to nepasakysi apie pulkų ir brigadų lygį.
NATO jėga yra visų tiksli sąveika tarpusavyje. Ukrainiečiams jos trūko. Galutinai pasitvirtino, kad per metus neperšoksi iš sovietinio stiliaus kariuomenės į 2023 m. NATO kariuomenę. Beatodairiškas sviedinių eikvojimas į priešo pusę – ugnies audra pagal Maskvos M. Frunzės karo akademijos mokymą – rezultatų nedavė. Važiavimo be neišvalytų koridorių minų laukuose neatlaiko ir vakarietiški tankai ar šarvuočiai. Puolimas užstrigo.
Baltųjų rūmų šeimininko taktika sukūrė tam tikrą pusiausvyrą Rusijos–Ukrainos karo fronte ir pavertė karą poziciniu. Amžinai jis tęstis negali. Nors Rusija turi daugiau resursų sekinančiam ilgam vidutinio ar mažo intensyvumo kariavimui, Ukrainos potencialas, atsižvelgiant į jos rėmėjų pagalbą, yra daugiau žadantis ir optimistiškai nuteikiantis. Iš kito straipsnio apie 2024 m. perspektyvas sužinosite, kokiais faktais pagrįstas tikėjimas Ukrainos pergale.
