Kas vienija šią aiškiai pastebimą Lietuvos viešojo gyvenimo ypatybę? Koks yra bendras vardiklis, jungiantis Gedimino paminklą Vilniuje, planuojamą obeliską milicijai/policijai Kaune, Lukiškių aikštės sutvarkymą, S. Nėries paminklo iškėlimą iš Kauno Karo muziejaus pašonės ir P.Cvirkos paminklo iškėlimą iš Vilniaus centro? Ir, be abejonės, nepamirštamas iečių laužymas per ilgą mūšį už ir prieš keturias skulptūrines kompozicijas ant Vilniaus Žaliojo tilto. Dabar į šią eilę galima įrašyti sumanymą pastatyti paminklą Just. Marcinkevičiaus draminei trilogijai, kurį didelė dalis žmonių suvokia tiesiog kaip paminklą poetui.
Atsakymas iškeltas į šio straipsnio antraštę. Garsiai išsakomus ir plačiai visuomenėje skambančius nesutarimus kelia atminimo ženklai, primenantys asmeniškai skaudžias tautos traumas.
Ne šiaip paminėjau karalių Gediminą Katedros aikštėje. Egzilio skulptorius Vytautas Kašuba mažą skulptūrėlę sukūrė dar 1954 m. emigracijoje JAV, o 1992 m. šis kambarinis kūrinys laimėjo paminklo aikštėje konkursą. Net ją 1996 m. išdidinęs skulptorius Mindaugas Šnipas apie tokį sprendimą atsiliepia neigiamai: „ Iš tikro tai yra išdidinta iki beprotiško dydžio kamerinė skulptūra, iš tiesų tai mažosios plastikos kūrinys, kuris kažkokioj lentynoj gal ir visai neblogai atrodytų“.
Projekto architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis bandė kuriozines skulptūros formas pridengti planuodamas vietą kalno papėdėje ir medžių fone, tačiau ne – buvo išvilkta į netinkamiausią vietą atviroje erdvėje šalia Šv. Kazimiero koplyčios.
Kas lėmė tokius valingus, bet neprofesionalius sprendimus? Lėmė 20 a. traumos, kurias patyrė Lietuva. Tik ką buvo išėjusi okupacinė rusų kariuomenė, ir paminklo vieta 1996 m. jiems pavymui ryžtingai teigė: draudėte Gediminą – o mes pasistatysime atviriausioje vietoje, nes čia mūsų žemė; pats konkursas vyko 1992 m., kai buvo gyvas didelis sentimentas išeivijai, todėl V. Kašubos darbas tapo tarsi duokle tiems, kurie priverstinai pasitraukė svetur nuo raudonojo maro, bet Tėvynės nepamiršo.
Su metais tas sentimentas išblėso, ir išeivio etiketė privilegijų nebesuteikia. Lygiai taip išblėso noras ką nors įrodinėti Rusijai, todėl didžioji dalis visuomenės Žaliojo tilto balvonų nukėlimui liko abejinga. Dar daugiau – pakankamai daug žmonių būtų neprieštaravę, jei jie ir toliau stovėtų. Mat pastaraisiais dešimtmečiais ėmė formuotis ir belstis į kolektyvinę sąmonę kitas klausimas – koks turėjo būti tautos santykis su okupacija? Vienas kolektyvinėje sąmonėje atsiradęs atsakymas yra garsesnis, o antras – gausesnis. Pasipriešinimas ar išlikimas?
Dalyvavau pirmajame žydų atminimo marše 2016 m. Molėtuose. 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo nužudyta didesnė pusė miesto gyventojų. Išliko raudonųjų mūrų eilė, kur vietos žydai varė prekybą ir gyveno. Dabar ten įsikūrę lietuvių verslai.
Į maršą suvažiavo keli tūkstančiai svečių iš visos Lietuvos ir iš pasaulio. Mes ėjome, o molėtiškiai toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Iš pakelėje esančių kiemų mus lydėjo vietinių akys. Lygiai taip jų tėvų ar senelių akys lydėjo vedamus sušaudyti kaimynus žydus.
Tėvai ar seneliai tylėjo, nes nieko negalėjo padaryti nerizikuodami gyvybe. Jų vaikai žiūri iš tolo tylėdami arba nusigręžia, nes širdyje pritaria tėvų ar senelių pasirinkimui. Būtų rizikavę, gelbėję – gal ir aš nebūčiau atsiradęs šiame pasaulyje. Tikra tiesa, nenuginčysi. Ar ne dėl šio tylaus daugumos pateisinimo iki šiol neturime paminklo žydų gelbėtojams?
Tyli dauguma beveik visais laikais ir visuose kraštuose pritaria išgyvenimo strategijai, todėl ji išlieka. Apie garbę ir žmogiškumą ji negalvoja, nes tikslas yra ne dvasinis orumas, o fizinis išlikimas. Lietuviai nėra nepadori išimtis. Tą patį šiandien daro Izraelis, rūpindamasis savo saugumu ir nepadėdamas besiginančiai Ukrainai tiek, kiek galėtų padėti.
Išgyvenimo strategija Holokausto akivaizdoje, kai sprendžiamas gyvybės ar mirties klausimas, atrodo nepatraukliausia, bet ji niekuo nesiskiria nuo išgyvenimo strategijų mažiau dramatiškų pasirinkimų laikais. Mano močiutė ir senelis Matilda ir Antanas Zubriai, po mirties pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, gelbėjo žydaitę, kurią atsisakė per slenkstį įsileisti pažįstama kaimynė gydytoja, teisindamasi baime dėl gyvybės.
Keli dešimtmečiai po karo su močiute, irgi gydytoja, eidavome pas tą kaimynę į svečius. Tik dabar suvokiu tada gavęs pamokas, kad pasaulis nėra tobulas kaip aukštos moralės vadovėlis, ir žmonės, besirenkantys išgyvenimą baisiomis akimirkomis, nėra demonai, kurių reikia vengti.
Tarp tų pačių dviejų strategijų – išgyvenimo ir pasipriešinimo – Lietuva turėjo rinktis po karo. LGGRTC duomenimis, partizaniniame kare (kartu su rėmėjais) dalyvavo apie 100 000 žmonių. Tiek buvo pasiryžusių.
Kiek rinkosi išgyvenimą parsiduodami? Skaičiuojama, kad per okupaciją su KGB bendradarbiavo apie 115 000 gyventojų.
O tarp šitų panašaus dydžio grupių – Nepriklausomybės sulaukusi saujelė disidentų ir milijoninė minia tyliai prisitaikiusiųjų. Bet būtent iš šios didžiosios minios radosi visą Lietuvą apėmęs Sąjūdis su keliais šimtais tūkstančių dalyvių, skirtingu mastu prisidėjusių prie tilto į Nepriklausomybę tiesimo.
Pastaruoju metu nuvilnijo diskusija su pasibadymais dėl paminklo Justino Marcinkevičiaus draminei trilogijai. Nuo pat pradžių klausimas dėl paminklo pavirto klausimu apie kūrėjo pasirinkimus okupacijos sąlygomis. Ir vėl susiduriame su ta pačia dilema – priešintis nenusilenkus ar išgyventi prisitaikius. Kuo arčiau šių dienų, tuo sunkiau ramiai ieškoti atsakymo.
Kas dabar svarsto, kieno prosenelis 1918 m. ėjo savanoriu kariauti už Lietuvos nepriklausomybę, o kieno glaudėsi prie dvarponio ir šnekėjo lenkiškai? Klausimas, ar senelis 1948 m. buvo stribas, ar partizanas, yra gerokai skaudesnis. O kalbos apie tėvus patriotus ar kolaborantus 1988 m. siekia taip netoli atgal, kad nepalieka nė vieno abejingo.
Todėl ginču dėl Justino Marcinkevičiaus sprendžiamas ne paminklo klausimas. Juo traumuota tauta nagrinėja okupacijos paliktas žaizdas savo kūne. Atrodo, jos dar per daug skausmingos, kad galėtume be jaudulio širdyje jas vertinti.
Jei įpaminklinsime išgyvenimo strategiją, tai kur dėsime tuos, kurie gelbėjo Lietuvos garbę?
Jei pagerbsime tik laisvės kovų dalyvius, kurių dauguma žuvo be palikuonių, kaip vertinsime tuos, kurie išliko ir pratęsė tautą?
Negi suvienodinsime pasiaukojusius dėl idealų su paaukojusiais idealus? Ant kokių moralinių pamatų tada atsidurs Lietuvos valstybė? Ar galės ji būti sėkminga ir išlikti ant kreivo slidaus pagrindo?
Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra, bet kalbėjimas apie juos pamažėl sukurs pasakojimą, su kuriuo galėsime gyventi be pavojingų atminties duobių.
