Ramūnas Bogdanas. Klausimas Lietuvos stačiatikiams: Maskva ar Lietuva?

Visiška tyla ir ramybė Lietuvos stačiatikių pasaulyje, vienijančiame apie 4 proc. Lietuvos gyventojų. Tarytum jų tai neliestų. Tačiau liečia, ir net labai. Pagrindas, kuriuo grindžiamas Ukrainos bažnyčios savarankiškumas, yra tas pats, kuriuo remiantis Lietuvos stačiatikiai buvo inkorporuoti į Maskvos patriarchatą. Iš pradžių dalis LDK buvo okupuota Rusijos imperijos, o 20 amžiuje Lietuvos respublika užgrobta Sovietų Sąjungos. Bažnyčios priklausomumo istorija išdėstyta čia.

Lietuva – vis dar dalis „visos Rusios“?

Graikiškai surašytame tomose sakoma, kad Ukrainos autokefalija remiasi tuo, kad Ukraina gavo visišką politinę nepriklausomybę, o jos politiniai ir bažnytiniai vadovai prašo bažnyčios savivaldos. Tai, kad Maskvos pavaldume esančios Lietuvos, Baltarusijos ar Ukrainos ortodoksų bažnyčios yra visiškai autonomiškos, tėra pasakos naivuoliams. Kas yra matęs dabartinę Lietuvos stačiatikių galvą viešoje erdvėje? Vietoj jo visur siunčiamas lietuviškai kalbantis šventikas, nes pats arkivyskupas Inokentijus (Vasiljevas) yra Maskvos atsiųstas Rusijos pilietis ir turbūt pats sau keistai atrodytų, aiškindamas lojalumą Lietuvai.

Kokią dūdą pučia Maskvos patriarchato vasalai, galime nesunkiai išgirsti Ukrainoje, kur Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos stačiatikių bažnyčia nuo pat Rusijos agresijos pradžios juodino Ukrainos valstybingumo gynėjus. Lietuvoje esantis Maskvos ideologinis forpostas tyli, bet ar tai turi kelti naivų pasitikėjimą Lietuvos stačiatikių bažnyčia tiems, kas neabejingas šalies nepriklausomybei? Mieganti meška nėra pavojinga, tačiau kaip ji elgtųsi pabudusi? Nesunku prognozuoti, pažiūrėjus į destrukcinį Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios elgesį.

Kaip pasakė tomoso gavimo proga Ukrainos prezidentas Petro Porošenka: jei Rusijos prezidentui SSRS griūtis atrodo didžiausia geopolitinė katastrofa, tai antra didžiausia katastrofa jam yra Ukrainos autokefalinės bažnyčios įteisinimas.

Lietuva visomis išgalėmis - nuo prezidentės palaikymo iki visuomeninių iniciatyvų – remia Ukrainos virsmą demokratine vakarietiška valstybe. Neva neutraliai besilaikantys Lietuvos stačiatikiai savaime atsiduria priešingoje stovykloje, kur liepsnoja agresyvūs imperinių kėslų laužai.

Maskva yra uždraudusi eukumeninius ryšius su nepriklausomos Ukrainos bažnyčios šventikais visiems jai pavaldiems dvasininkams – vadinasi, ir esantiems Lietuvoje. Pastarieji gali dievažintis nieko bendro su visa šia istorija neturintys, tačiau iš Maskvos nuleistas nurodymas jiems galioja, ir jie yra Ukrainos blokados dalyviai, nebyliai pritariantys tebesitęsiančiai Lietuvos stačiatikių bažnyčios okupacijai, kuri įvyko, atplėšus ją nuo istorinių ryšių su Kijevo patriarchatu. Lietuvos ortodoksų bažnyčia yra per maža, kad turėtų autokefaliją, tačiau, pvz., dalis estų ortodoksų yra prisijungę prie Konstantinopolio patriarchato.

Istoriškai Lietuvos stačiatikiai nuo seniausių laikų buvo susiję su Baltarusijos ir Ukrainos žemėmis, bet ne su Maskva, kuri juos pasijungė jėga. Jau kelis šimtus metų iki pat šiandien Lietuvos stačiatikių galva yra Maskvos statytinis.

Stačiatikių bažnyčia laikosi nuostatos, kad cerkvė seka paskui valstybę. Šiuo pagrindu 1924 m. buvo įkurta Lenkijos autokefalinė ortodoksų bažnyčia po to, kai Lenkija atkūrė nepriklausomybę. Maskva tada tam priešinosi ne mažiau, kaip šiandien dėl Ukrainos, o vėliau Stalinas privertė lenkus atsižadėti autokefalijos, pasijungdamas jo įtakoje esančią šalį ir per ortodoksų bažnyčios struktūrą. Jei esi pavaldus Maskvos ir visos Rusios patriarchui, kaip jis oficialiai vadinasi, logiškai seka išvada, jog tavo teritorija yra dalis „visos Rusios“.

Nematomi pančiai

Nors Lietuvos valstybė nepriklausoma, stačiatikių pasaulyje Lietuvos priklausomybė dar didesnė, negu energetiniame žemėlapyje. Iki šiol drauge su Latvija ir Estija esame įtinklinti elektros žiede BRELL su Rusija ir Baltarusija, o per bažnytinį pavaldumą Maskva turi ideologinį čiuptuvą veikti 150 000 tūkstančių parapijiečių Lietuvoje širdis ir protus. Niekam tai nerūpi, nes šventikai cerkvėje šiandien nekviečia į džihadą prieš Lietuvą. Ilgus metus ir energetikai nieko nedarė – esą lemputė šviečia, ir nesukite galvos.

Kada politikams atėjo supratimas, jog vieną dieną per tą lemputę mus gali smarkiai prismaugti, užgimė energetinės nepriklausomybės siekis. Jau turime dujų ir elektros importo alternatyvas, padidinusias mūsų nacionalinį saugumą.

Idėjiniai pančiai matosi dar mažiau nei energetiniai. Vilniaus senamiestyje iki šiol puikuojasi Rusų gatvė, kuri yra tarsi netikslus vertimas, o iš tikrųjų sąmoningai okupantų iš Maskvos įkištas žodis, kad įsivaizduotume, jog jų koja turi istorinę teisę čia nuolat būti.

Tikrasis gatvės pavadinimas yra Rusėnų, nes toje miesto dalyje gyveno LDK stačiatikiai, atkilę į Vilnių iš Baltarusijos ir Ukrainos žemių. Jie buvo rusėnai, kurie per amžius kariavo prieš Maskvos rusus.

Vilniaus meras toliau reklamiškai šypsosi ir puikuojasi iškraipyto pavadinimo lentele, nes nėra rinkėjų rusėnų, kurie jį nubaustų už jų praeities paniekinimą. Matyt, stoka ir Lietuvos stačiatikių, kurie paklaustų savo bažnyčios, kokį kelią ji renkasi: su Maskva ar su jų tėvyne Lietuva?