Ko negalima nei komisarams, nei eiliniams policininkams, galima Sauliaus Skvernelio įpėdiniui generalinio komisaro kėdėje. Tarytum Lietuvos policija veiktų kaip šveicariškas laikrodis: nebėra ką gerinti, nebėra ką taisyti. Viršininkas didesnio rūpesčio, kaip savo anglų kalbos žinos, nemato.
Kokį signalą tokiu elgesiu jis siunčia savo pavaldiniams ir platesnei visuomenei? Labai paprastą: kai esi premjero malonėje, net į darbą gali nevaikščioti. Jei kas nutiks, kalti bus konservatoriai.
Romėnai turėjo patirties nukaltą išmintį: „Geriau avinų armija, liūto vadovaujama, negu liūtų armija, avino vadovaujama.“ Imperijai byrant ja nebesivadovavo, ir niekam tikę valdovai pamažėl užleido kraštą barbarams.
Aukštą postą užimantis asmuo ir šiandien daro įtaką valstybės raidai, ypač tada, kai valdymo institucijos nėra pakankamai tvirtos. Todėl neturėtų būti tas pats, kam patikime įgaliojimus priiminėti sprendimus.
Tarsi klouno batų pora
Kilusios mokytojų, vėliau ministrų krizės išryškino aukštųjų pareigūnų portretus. Valdančios „žaliavalstiečių“ partijos vadas Ramūnas Karbauskis laikosi pasislėpęs Kultūros komitete, iš kur įsidrąsinęs kartas nuo karto laido strėles į Prezidentūrą ir konservatorius. Jo gebėjimai siūlyti pokyčius kultūros ugdymo sistemai baigiasi ties vaikiškų tautinių rūbelių siuvykla.
„Žaliavalstiečių“ partijos rinkimų sąrašo lyderis S. Skvernelis sėdi pačiame įvykių epicentre, taikosi į aukščiausią postą valstybėje, tačiau aiškiai supainiojo flakonus ir, vos tik prasižioja, vietoj gesinančio vandens toliau pilsto žibalą į ugnį.
Jiedu su R. Karbauskiu – kaip dvispalvė klouno batų pora. Vienas yra rinkimus laimėjusios partijos lyderis, tačiau nedrįsta tiesiogiai imtis atsakomybės ir valdo nuo galinės sėdynės per statytinius, o kitas užsilipo į aukštą kėdę, bet tokios pačios baimės apimtas nestojo į margą darinį, vadinamą žaliųjų valstiečių partija, kad vėliau nereiktų drauge atsakyti už priskaldytas malkas. Taip būdinga elgtis silpniems žmonėms, ir jiedu, ko gero, atpažįsta save vienas kitame ir neturi pretenzijų dėl išsisukinėjimo.
Perteklinė jėga kyla iš nepasitikėjimo
Premjero taškymasis Kremliaus agentais, Putino samdiniais, mokytojų lyginimas su teroristais, sąmokslo prieš jį paieškos yra natūrali S. Skvernelio elgesio policijoje tąsa. Silpnos asmenybės gyvena susigalvotų grėsmių pasaulyje, kuriame kopūstlapis yra lygus griūvančiam dangui. Jei kalbame apie pasakos katinėlį – turime pamokančią istoriją. Jei atrandame tokį tarp didelius įgaliojimus turinčių vadovų – pastatome ausis, nes tuoj bus „Bum“.
Labai iškalbingas yra Laimos Lavastės švelnutis interviu su S. Skverneliu, darytas 2016 m. balandžio mėnesį. Jis pasakoja apie darbo Trakų policijoje laikus, kada išėjęs iš namų dar laiptinėje užsitaisydavo pistoletą. Skamba įspūdingai. Užsimerkus akyse iškyla filmų herojai policininkai, didmiesčių džiunglėse laužantys stuburą nusikalstamam klanui, taip susipynusiam su valdžia, kad niekuo negali pasitikėti. Bet atsimerkite: kalbama apie Trakus 1998 m., kai banditų nežabotas siautėjimas jau buvo istorija.
Ten pat yra dar įdomesnė istorija, pasekta paties S. Skvernelio. Visi atsimena gumines kulkas per riaušes prie Seimo 2009 m. sausio 16 d. Tai štai – dabartinis premjeras, tada buvęs generalinio policijos komisaro pavaduotoju, pasakoja, kad kvietęsis į pagalbą Lenkijos policiją, su kuria turėjo ryšių ir kurie įpratę naudoti gumines kulkas ir vandens patrankas prieš lenkų futbolo chuliganus. Lenkai turėjo pakankamai proto nevažiuoti, bet profesionalas S. Skvernelis galvoja, kad tik todėl atsisakė, jog Vilniaus krašte būtų per daug jautriai sureaguota. Jam net 2016 m. atrodė, kad vietinius neskaitlingus neramumus galima malšinti su kitos šalies pajėgomis. Iš patrankos į musę, ir velniop tą Lietuvos suverenitetą!
2011 m. pakilęs iki policijos generalinio komisaro S. Skvernelis yra atsakingas už mergaitės paėmimo operaciją Garliavoje 2012 m. Joje dalyvavo net 200 pareigūnų, ir visa Lietuva kraipė galvas dėl tokio perteklinio jėgos demonstravimo, kuris supriešina visuomenę su valdžia.
Keturgubai policijos nei Strasbūre
Iš komisaro posto Rolando Pakso pasiūlymu 2014 m. S. Skvernelis persėdo į vidaus reikalų ministro kėdę. Kai 2015 m. Vilniuje nuo patrulių pabėgo automatą pasigrobęs narkomanas, į paiešką buvo pakelta net 3000 pareigūnų. Tą vakarą aukštų svečių iš Latvijos ir Estijos turėjusi Seimo pirmininkė paskambino ministrui, kad pasiaiškintų saugumo situaciją, o vakarykštis policininkas leido sau grubiai rėžti antram asmeniui valstybėje, kad ši jam netrukdytų.
Pernai vėlyvą rudenį Strasbūre, kuris yra panašaus dydžio kaip Vilnius, vienas radikalas atidengė ugnį į praeivius. Buvo nukautų ir sužeistų. Prancūzų policijos operacijoje dalyvavo 700 pareigūnų. Pasipriešinusį nusikaltėlį jie nušovė.
Disproporciją siečiau su S. Skvernelio asmenybe, kuri viską vertina hiperbolizuotai, perdėtai. Didelės baimės akys sukelia paniką, o šiai nuraminti reikia matyti savo neįveikiamą galią kiekviename žingsnyje.
Demokratija tokios prabangos politikams nesuteikia. Todėl kartais kilusios krizės metu puolama į priešingą polių. Vietoj to, kad iškeltų baudžiantį kūjį, išvis nieko nedaroma. Atkreipkite dėmesį į naują S. Skvernelio sukurtą tradiciją, kad Lietuvos premjeras aiškintis visuomenei siunčia savo patarėją.
Kokia bebūtų švietimo ministrė, ji buvo tos pačios premjero komandos žmogus, ir palikti ją vieną sunkioje situacijoje premjerui garbės nedaro. Pastaroji krizė švietimo ministerijoje net nebuvo detaliai svarstoma Vyriausybės posėdžiuose, nes laikinuoju paskirtam Rokui Masiuliui su visom aplinkybėm, kaip jis pats paliudijo, teko susipažinti tik vėliau.
Prezidentės siūlytą pagalbą premjeras atstūmė kaip vaikas, kuris užsispyręs tvirtina: „aš pats“, nors gebėjimų susitvarkyti akivaizdžiai neturi. Vietoj vienos ministrės atleidęs net tris, premjeras jau keli mėnesiai palikęs Aplinkos ministeriją be galvos.
Dabar juokingai purtosi, esą prezidentė kalta, kad netvirtina kompetencijos stokojančios kandidatės – jaunos merginos iš ūsuotų bebrų partijos, kurią surasti jam truko net du mėnesius. „Tegul ji iš pradžių atsiprašo!“ – iš savo smėlio dėžės pratęsia senovinių lietuviškų bebrų ateitimi susirūpinęs R. Karbauskis, o premjerą pagauna lengva svaigulio banga ir jis siūlo naują žaidimą – supilti dvi ministerijas į vieną kibiriuką, kad ministro ieškoti nereiktų.
Turbūt S. Skvernelis norėtų, kad prezidentė jį sausą perkeltų per paties prilaistytas balas, o ji mat tik kelią žada parodyti. Nevilties apimtas jis eilinį kartą savo biografijoje kaip piktas berniukas driokstelėjo neadekvačiu galios demonstravimu ir atleido tris ministrus nieko neįspėjęs, nesitaręs net su savo frakcija Seime.
Tarsi jau būtų vienvaldis, kurio valia ignoruoti, bausti arba pasigailėti. Nesunkiai galima įsivaizduoti, kaip elgtųsi pasilypėjęs dar aukščiau. Visuomenė būtų skeliama į sutelktus lojalistus, kurie darbo metu gali ruoštis karjerai tobulindami anglų kalbą, ir į likusią dalį, kuriai reikia botago.