Raimundas Lopata. Prezidento kalba

Prezidentui rūpi pasaulio raidos kryptis, Astravas ir santykiai su Baltarusija.

G. Nausėdai kelia nerimą daugiapoliškumas, kuriame neproporcingą galią įgauna revizionistinės valstybės liberaliųjų demokratijų sąskaita. Todėl vienintelis receptas – Vakarų civilizacija turi sutelkti galią per euroatlantinį ryšį. Jis užtikrintų galimybę diktuoti pasaulio tvarkos taisykles ir praktiškai garantuotų demokratijos plėtrą.

Labai pasistengus netgi būtų įmanoma tarp eilučių įžvelgti prezidento paakinimą rytiniam Europos Sąjungos flangui turėti strategiją transatlantiniam ryšiui ir formuoti europinę dienotvarkę, o ne užsiimti vien tik savais nacionaliniais kiemais. Nors toks įžvelgtinas raginimas – ne planas, bet geriau negu niekas.

Kokią įtaką Europoje turės Lietuva?

Atsakymą prezidentas nedviprasmiškai susiejo su Baltarusijos atominės elektrinės Astrave, kaip visos ES saugumo problemos, likimu. Jis aiškiai pasisakė už nešvarios elektros energijos pateikimo užkardymą ne tik Lietuvos, bet visos ES lygiu. G. Nausėda paskatino užsitikrinti Bendrijos narių solidarumą dėl Astravo, suprasdamas tai ir kaip galimybę Lietuvos įtakai ES.

Kas bus toliau? Raginimas pirmiausia skirtas mūsų diplomatijai. Bet jos šefas ne kartą yra pareiškęs, kad šis uždavinys, antiastravinės koalicijos ES subūrimas – labai sunkus, praktiškai neįgyvendinamas darbas.

Tačiau atskirų Lietuvos politikų pavyzdys rodo ką kitą. Štai Seimo narys Žygimantas Pavilionis, kuris per parlamentinių Europos reikalų komitetų liniją „eksperimento“ tvarka patikrino savo kolegų užsienyje apsisprendimą ir gavo minėtų komitetų lygmenyse Lenkijos Seimo, Prancūzijos Senato ir su Gedimino Kirkilo pagalba daugumos vokiečių politinių partijų pritarimą. Štai praktiškai vieno žmogaus darbas. O kur čia Lietuvos užsienio reikalų ministerija?

Astravo kontekste prezidentas prabilo ir apie santykių su Baltarusija perspektyvą.

Pasak jo, „ligšiolinė Lietuvos užsienio politikos linija izoliuoti Baltarusiją nepasiteisino“, todėl reikia bendradarbiauti su ja neperžengiant raudonųjų linijų. Šios linijos yra gerai žinomos. Nuostabą kelia teiginiai apie Baltarusijos izoliaciją ir kad tai nedavė rezultatų. Kažkas prezidentą dezinformavo.

Esant izoliacijai Aliaksandras Lukašenka bent paleido politinius kalinius, o prieš beveik ketverius metus, 2016 m. vasario mėn., ne be Lietuvos pritarimo didžiąją dalį sankcijų Minskui ES atšaukė.

Ta proga URM paskelbė oficialų pranešimą, kuriame ministras L. Linkevičius kvietė Baltarusiją konstruktyviai bendradarbiauti su tarptautinėmis institucijomis dėl atominės energetikos vystymo.

Per tą ne izoliacinį laikotarpį Minskas prie ES nepriartėjo, o štai atominę sėkmingai statė.

Jeigu prezidentas, kalbėdamas apie izoliaciją, turėjo omenyje Rytų partnerystės politiką bei jos sąsajas su Astravu, ir tai nėra tiesa. Problemą kelia to bendradarbiavimo turinys. Kol ši problema išlieka, pateikti Baltarusijos pirmojo vicepremjero apsilankymą Vilniuje laidojant K. Kalinauską ir kitus 1863 m. sukilėlius prieš Rusiją kaip bendradarbiavimo pavyzdį – politiškai naivu.

Žinoma, prezidentas, kaip valstybės vadovas, galėjo pasakyti tokią kalbą žymiai anksčiau, nelaukiant spaudimo ir imantis lyderystės. Nemažai tezių teisingos ir byloja apie Lietuvos užsienio politikos kaip komentavimo tęstinumą. Kai kurios reikalauja aiškesnio turinio ir iniciatyvų.

Tikėkimės, kad strateginės Lietuvos užsienio politikos gairės dar bus sukonkretintos ir virs veiksnia politika bei diplomatija.