R. Vilpišauskas. Socialdemokratai atakuoja ir ... įsimuša sau

Po kelių mėnesių sueis metai nuo praėjusių Seimo rinkimų. Atrodytų, pakankamai ilgas laikotarpis, kad po rinkimų suformuota valdanti dauguma apsiprastų naujose pareigose ir imtųsi spręsti svarbiausius politinės darbotvarkės klausimus. Tačiau šios savaitės LSDP pareiškimai rodo, jog jiems priimtiniau rodyti pirštais į kitus ir toliau kapstytis praeityje, ieškant kaltų už viešųjų finansų problemas. Kodėl dabar vėl grįžtama prie šios itin primityvios retorikos, kai kaltinami buvusieji valdantieji ar bankai, nesugebant prisiimti atsakomybės už šalies valdymą?

Prieš atsakant į šį klausimą reikia pastebėti, kad tokia retorika Lietuvos politiniame gyvenime, deja, yra seniai įprastas dalykas. Po 2008 m. Seimo rinkimų naujai formuojama valdanti dauguma, kurios Vyriausybės vadovu tapo A. Kubilius, taip pat pirmiausia atsigręžė į ne kokį G. Kirkilo Vyriausybės palikimą ir ėmėsi viešai svarstyti blogiausius scenarijus bei anksčiau valdžiusių padarytas klaidas. Beje, nutylėdami, kad būdami opozicijoje artėjant Seimo rinkimams taip pat ne kartą entuziastingai balsavo už biudžeto išlaidas didinančius įstatymus. Tokie vieši kaltinimai dėl paveldėtos blogos padėties galėjo prisidėti prie sparčiai prastėjusių rinkos lūkesčių ir sustiprinti ekonomikos nuosmukį. Tačiau reikia pripažinti, kad tuo metu naujai suformuota dauguma iš tiesų buvo smarkiai sunerimusi dėl galimo krizės poveikio.

Ramūnas Vilpišauskas

Jei spręstume iš tų pasvarstymų, kuriuos trys žinomi LSDP politikai viešai pristatė šią savaitę, įrodymais pagrįsta politika, nuoseklumas bei argumentacija jiems turėtų būti ne šio politinio pasaulio reiškiniai.

Tačiau ar yra priežasčių panikuoti dabartiniams valdantiesiems? Juk Lietuvos ekonomika vis dar yra viena sparčiausiai augančių ES, ką pastebi daugelio ES institucijų vadovų bei ką tik Lietuvoje apsilankiusi TVF vadovė. Galbūt panika kyla dėl galimų Konstitucinio teismo nutarimų pasekmių šalies biudžetui? Tačiau anksčiau priimtų sprendimų pasekmių taisymas bet kokiu atveju turi būti įgyvendinamas taip, kad dėl to nebūtų sukurtos naujos grėsmės viešiesiems finansams. Tam reikia gerai apgalvotų sprendimų ir politinio tvirtumo, tačiau tai yra padaroma. Tiesa, su sąlyga, jog ši valdanti dauguma pajėgi priimti apgalvotus sprendimus ir parodyti tvirtą politinę valią. Kol kas ji nepasinaudojo galimybėmis tai pademonstruoti. Dar daugiau – jei spręstume iš tų pasvarstymų, kuriuos trys žinomi LSDP politikai viešai pristatė šią savaitę, įrodymais pagrįsta politika, nuoseklumas bei argumentacija jiems turėtų būti ne šio politinio pasaulio reiškiniai.

Nesinori imtis nagrinėti teiginių, jog bankai stovėjo už ankstesnės Vyriausybės ir jos priimtų reagavimo į krizę priemonių. Elementarus įvertinimas, kiek aktyviai tuo metu skolino bankai parodytų, jog jiems rūpėjo visai kiti dalykai. Šiaurės šalių bankų vadovybė pirmiausia sprendė savo padalinių Baltijos šalyse problemas bei padarytas klaidas. Tačiau kaltinantiems bankus realybė nerūpi, jiems turbūt atrodo, kad taip nukreips rinkėjų dėmesį nuo savo padarytų klaidų. Beje, kitaip nei valdantieji, bankai reagavo į savo padarytas klaidas ir ėmėsi veiklos pertvarkos. Šiuo atžvilgiu Lietuvos politikai smarkiai atsilieka, nes nesugeba net pripažinti savo klaidų, kurios paveikė daug didesnį gyventojų skaičių, nei bankų veikla.

Nesinori ir imtis lyginti, ką tie patys LSDP veikėjai kalbėjo prieš keletą metų, ar jų anksčiau sakyti teiginiai neprieštarauja dabartiniams, ar vieni siūlymai (pavyzdžiui, krizės metu siūlytos ekonomikos stimuliavimo priemonės, t.y. išlaidų didinimas ar priešinimasis biudžeto išlaidų mažinimui) neprieštarauja kitiems (kritikai dėl išaugusios skolos). Norintiems parodyti politikų nenuoseklumą medžiagos Lietuvoje yra per akis. Ko verti vien pastarųjų Seimo rinkimų kampanijos metu dalinti pažadai, kurie jau seniai užmiršti. Beje, tokiu užmaršumu rinkėjai turėtų džiaugtis, nes daugelio jų realizavimas jiems būtų toli gražu ne toks malonus, kaip mėgino pateikti politikai. Tačiau tokie viražai nieko gero nepasako apie šalies politinę kultūrą ir didina nusivylimą demokratine politika. Kol kas net ir solidžios partijos pasiduoda žaidimui, kai kažkam pasiūlius gražiai skambančią nesąmonę, jaučiama būtinybė atsakyti kažkuo panašaus. Arba inicijuoti kokį referendumą visuomenėje daug diskusijų keliančiu klausimu, o po to nebežinoti, ką daryti su to referendumo rezultatais.

Į ką šiuo atveju norisi atkreipti dėmesį, tai LSDP politikų referavimas į Konstitucinio teismo nutarimą, neseniai pripažinusį dalį sąlygų, kuriomis ankstesnė Vyriausybė mažino atlyginimus, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo kritika buvo nukreipta ne į tai, kad atlyginimai buvo sumažinti, bet į tai, kad ankstesnė Vyriausybė atlyginimus sumažino progresyviai, t.y. daugiau uždirbantiems juos sumažino labiau. Taigi, iš to išplaukia, kad LSDP aiškiai pasisako prieš progresyvumo principą. Ir tai pasakyta ne eilinių LSDP narių...

Vis dėlto, nesinori manyti, kad patyrę LSDP politikai šitaip nepajėgtų susieti akivaizdžiai susijusių dalykų ar tikrai nesuprastų to, kas akivaizdžiai prasilenkia su realybe. Veikiausiai šios savaitės pareiškimai tėra politinis spektaklis, kuris reikalingas visuomenės dėmesiui nukreipti. Tačiau net ir tokiu atveju telieka apgailestauti, kad pasirenkamos tokios priemonės, kurios verčia abejoti politinės kultūros brandumu.

Politika gali būti patraukli, naudinga ir pasiūlyti kolektyvinių problemų sprendimus, ypač kai joje dalyvauja strateginį mąstymą turintys, gebantys naudotis ekspertinėmis žiniomis, atsakomybę jaučiantys bei mokantys pripažinti klaidas politikai. Tačiau tokie politiniai spektakliai tik atitolina Lietuvos politinį gyvenimą nuo minėto politikos supratimo ir atgraso jaunimą imtis politinės veiklos.

Beje, klausantis šios savaitės pasisakymų bei premjero reakcijų ir interpretacijų kyla klausimas, o kas šiuo metu vadovauja LSDP. Žmogus, kurio (nuomonės) nebuvo?