Kas Rusijoje pasikeitė per 100 metų? Ar pasikeitė? Pagaliau ar mums – lietuviams, suomiams, latviams, estams, lenkams – turėtų tai rūpėti? Gal jau ne? Gal tai, įskaitant pageltusios Lenino mumijos palaidojimą, – tik rusų reikalas?
Kol milijonų rusų garbinama komunistų vado mumija guli mauzoliejuje Maskvos centre, o KGB mumija sėdi Kremliuje ir valdo Rusiją barškindama atominiu vėzdu, neturėtume kartoti klaidos, įtikinėdami save, kad ši šalis normali, na, o jei kiek ir nenormali, tai vis tiek reikėtų su ja draugauti ar bent prekiauti.
Mumijos sugrįžimas vis dar įmanomas. Ir mūsų naivumui čia tenka ne epizodinis vaidmuo.
Leninas ir jo gauja naivumu ir pasinaudojo. Nebuvo jokio Žiemos rūmų šturmo ir „Auroros“ šūvio. Kareivių minia įsiveržė į Žiemos rūmus, užgrobė vyno rūsį – dalį atsargų išmaukė, o dar didesnę sudaužė. Bolševikai pasinaudojo Laikinosios vyriausybės naivumu ir nenoru tramdyti gaivalą.
Net ir kritiški rusai, o paskui juos ir nekritiški lietuviai, ima ir pakartoja komunistinę mantrą, kad jei ne „Spalio revoliucija“, tai Rusija tebebūtų atsilikusi. Kaip yra iš tikrųjų? Kur buvo Rusijos ekonomika 1917 m. ir kur ji yra 2017-aisiais?
Ten pat, kur ir buvo prieš šimtą metų. Tai – ne Rusijos priešų išmislas. Tai – Maskvos investicinio banko „Renaissance Capital“ tyrimo išvada.
Iki bolševikų perversmo Rusijos pramonė smarkiai atsiliko nuo pagrindinių pasaulio valstybių. Rusija buvo lygi tik Brazilijai ir Meksikai. Taip yra ir šiandien.
Iki 1917-ųjų žaliavos sudarė du trečdalius Rusijos eksporto. Ir po 100 metų žaliavos – du trečdaliai Rusijos eksporto. Prieš šimtmetį Rusija buvo didžiausias grūdų eksportuotojas pasaulyje. Ir dabar yra. Iki Lenino perversmo trečdalis Rusijos skolos priklausė užsieniečiams. Тas pats ir dabar. Iki perversmo užsieniečiai gaudavo po 5-8 proc. dividendų iš rusiškų akcijų. Ir šiandien tiek pat.
Rusija liko ten, kur buvo! Nepaisant išpjautos inteligentijos ir sunaikintos valstiečių klasės. Pilietinio karo. Pavolgio bado. Holodomoro. 30 ar 40 mln. nužudytų savų piliečių ir kone tiek pat paguldytų II pasaulinio karo frontuose ir žudynėse. Industrializacijos. Zekais paverstų dešimčių milijonų žmonių, galėjusių kurti modernią Rusiją.
Nepaisant fašizmo rėmimo nuo jo užuomazgų iki pat 1941 m. birželio 22-osios. Bendro parado su naciais Breste sunaikinus Lenkiją. Draugystės su Hitleriu ir kitais pasaulio šunsnukiais. Šaltojo karo. Geležinės uždangos. Kraujyje paskandinto Vengrijos sukilimo. Nuslopinto Prahos pavasario. Afganistano, Čečėnijos ir Ukrainos karų.
„Jei ne 1917 m. perversmas, šiandien Rusija būtų daug tankiau apgyvendinta, daug turtingesnė ir demokratiškesnė, nei yra šiandien“, skelbia „Renaissance Capital“ banko analitikai.
Carinė Rusija buvo pagrįstai vadinama tautų kalėjimu. Iki 1917 m. Rusija naikino užkariautas tautas. Žiauriai numalšino lietuvių ir lenkų sukilimus, žudė čečėnus ir dagestaniečius, pavergtų tautų arabiškus ir lotyniškus rašmenis prievarta keitė kirilika, atiminėjo pavergtųjų turtą ir bažnyčias, trėmė į Sibirą. Darė tai su aziatišku žiaurumu.
Komunistai carinę tradiciją naikinti kaimynines tautas pakėlė į neregėtas aukštumas. Nauja buvo tik tai, kad buvo pradėtas ir totalinis rusų tautos naikinimas. Iš esmės rusų tautos gyvybingumas buvo palaužtas jau XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Kai didesni ūkininkai buvo išžudyti, išveži į Sibirą, o likusieji suvaryti į kolchozus.
Rusijoje buvo sukurta totalitarinė vergovės sistema. Su pašvelninimais veikia iki dabar. Rusų naikinimas buvo toks masinis, kad net kai kurie rusų autoriai pripažįsta, jog Rusijos gyventojai didžia dalimi susideda tik iš budelių, prižiūrėtojų ir skundikų palikuonių.
Elementariai normalių žmonių, gimusių iš per stebuklą išgyvenusių ikiperversminės Rusijos likučių, naikinimas tęsėsi per visą komunistų epochą.
Tai buvo rusų tautos (kitų tautų – taip pat, bet kitos tautos bent žinojo, kad tai svetimas režimas, kuriam reikia priešintis, o rusai ir dabar didžiuojasi SSRS „laimėjimais“) genocidas vadovaujantis doroviniais kriterijais. Buvo naikinami visi, išsaugoję nors kokį žmoniškumo pasireiškimą. Jei ne fiziškai, tai palaužiant dvasiškai. Įtraukiant į skundikus. Paperkant, kaip matome iš iškilesnių rusų žurnalistų virtimo propagandistais pavyzdžių.
Būtų klaida šį genocidą painioti su 1937-ųjų Stalino surengtomis žiurkių žudynėmis stiklainyje, kai vieni budeliai kovodami dėl valdžios masiškai naikino kitus budelius.
Kažkuris iš rusų mokslininkų, kurį bolševikai privertė jiems dirbti, yra sakęs, kad „bolševizmas – tai šlykščiausios visų tautų ir sluoksnių atmatos“.
Tragiško likimo rusų rašytojas A. Viesiolyj fantastiškame romane „Rusija, krauju nuplauta“ aprašo, kaip kareiviai, niekam neprieštaraujant, po „revoliucijos“ smagindamiesi nukankina intendantą, privertę jį suryti kelis katiliukus košės su mašinine alyva.
Tokiomis atmatomis, dažnai kriminalinėmis, rėmėsi spalio perversmininkai. Ir dabartinė Rusijos valdžia remiasi. Šis daugiatautis atliekų rinkinys dauginosi taip, kad sunaikino visus, kurie turėjo žmogiškumo. Tebesidaugina. Gal kiek mutuoja, bet esmės tai nekeičia.
Tarkim, ir šiandien Rusijoje Sovietų sąjungos didvyriu tebesivadina, generolo laipsnį gavęs Lubiankos budelis V. Blochinas, kuris per savo tarnybą asmeniškai sušaudė per 10 tūkst. kalinių.
Po Krymo užgrobimo aktorius Aleksejus Širopajevas rašė, kad Rusija nepasinaudojo perestrojkos jai suteikta galimybe. Pasak jo, T. Abuladzės filmas „Atgaila“ atskleidė rusų utėlėtumą. Vietoj būtinos atgailos visuomenę apėmė vis didėjantis susierzinimas ir įsiūtis.
Kvietimas atgailai Rusijoje greitai prilygintas nacionalinio ir asmeninio orumo įžeidimui, rašo Širopajevas: „Ką, mes turim atgailauti? Bet mes juos išgelbėjom nuo fašizmo!“ Koks išgelbėtųjų reikalas, kad raudonarmiečiai išprievartavo 4 mln. vokiečių moterų, išvežė į Sibirą 250 tūkst. lietuvių valstiečių ar pavogė pusę Lenkijos pramonės įrangos! Toks „gelbėtojų“ sėkmės mokestis.
Atgaila, ta didžioji perestrojkos tema, buvo raudonai perbraukta naujos temos „neklūpėti ant kelių“. Kaip vaizdingai piešia Širopajevas, „iškastą smirdintį tirono lavoną iš „Atgailos“ mūsų amžininkai atsitempė į savo namus ir pasodino prie šeimos stalo“.
Bet užtat kokie mes dvasingi, rėžia prakalbą rusai, prilaikydami galva į lėkštę pikiruojančią tirono mumiją, jei kas nors prie stalo užsimena apie „Renaissance Capital“ banko tyrimą, kad Rusija, kur buvo prieš šimtą metų, ten ir dabar tebėra. Pasaulio šiknoj iš esmės.
Mūsų kultūra didi, ir tradicijos, visas pasaulis mus vertina, ir niekas su mumis dvasingumu lygintis negali, perrėkia visus Mordoro garbintojai. Rusai pučiasi, o nekritiški lietuviai kartoja paskui. Seimo pirmoji vicepirmininkė Baškienė pernai vieną tokį „dvasingumo“ guru su kita valstiete Širinskienė buvo atsitempusi net į Seimą.
Prieš tapdami Seimo nariais valstiečiai Bakas ir Papirtienė patirties sėmėsi Rusijoje. Ir Kepenio užpakalio šaldymo ant ledo lyties mokyklos saitai į Rusiją veda. Skardžius ir Skardžiuvienė, Bastys. Ką jau kalbėti apie Kultūros komiteto pirmininko trąšų ir kombainų biznį.
O paskui juos ilgas šleifas – šimtų vis dar tik rusiškai mokančių „dvasingųjų“ lietuvių, žiūrinčių tik rusiškus „dvasingus“ filmus ir besiklausančius rusiškų „bumčikų“.
Bet gal dvasingumas gerai?
Kai kas nors apie ką nors nuolat šūkauja, dažniausiai to jam ir stinga. Prisimenate anekdotą apie kirminus tėvą ir sūnų? Iššliaužia jaunas kirminėlis iš mėšlo krūvos, apsidairo: saulė šviečia, žolė žaliuoja, sodas žydi. Kaip gražu, sako tėvui, o kodėl mes tokioje šlykščioje skylėje gyvenam? „Tai mūsų tėvynė“, išdidžiai atsako tėvas kirminas.
Galva neišneša, kaip dvasingumas dera su Malaizijos keleivinio „Boeing“ numušimu ir 300 keleivių nužudymu. Su kasetinėmis bombomis ant ligoninių Sirijoje? Su nužudytų partizanų palaikų išniekinimu, numetant jų kūnus miestelių aikštėse? Pagaliau su savo pačių piliečių namų sprogdinimais Maskvoj ir Riazanėj?
Ne tas dvasingumas? Bet net ir „grynasis“ dvasingumas poperversminėj Rusijoj trenkia pigiu mitu. Štai iš 5 rusų Nobelio literatūros premijos laureatų net 4 buvo priversti emigruoti arba buvo valdžios ujami taip, kad net premijos negalėjo atsiimti (Buninas, Solženycinas, Pasternakas, Brodskis).
Atsileidę prancūzai turi 15 literatūros nobelių, bedvasiai amerikiečiai ir nieko nemylintys britai – po 12. Vokiečiai ir švedai – po 8. Net italai turi šešis. Rusija turi 2300 muziejų, o Vokietija – 6 200. O lankytojais vokiečiai „dvasinguosius“ rusus lenkia n+k kartų. Ką kalbėti apie „nedvasingas“ JAV su 17 200 muziejų.
Taip dėliodami prieitume prie fakto, kad „dvasingieji“ rusai net XXI a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje visus pasaulyje lenkia tik tankų skaičiumi, ir tai daugiausia pasenusių, na, ir, žinoma, totaliniu pasikėlimu, kokie jie dvasingi.
Geriau jau jie būtų normalūs. Jau šimtas metų kaip iš Rusijos su nedidele B. Jelcino pertraukėle sklinda tik mirties šaltis. Dar – melai, propaganda ir paranoiškas troškimas iš visų aplinkinių trūks plyš atimti galimybę gyventi žmoniškiau mainais į rusišką-lenininį dvasingumą.
Tai – faktas, ir nereikėtų čia badytis politkorektiškumo šiaudeliu. Bet gal buvo kas nors gero iš Lenino perversmo, kurio šimtmetį Vidurio ir Rytų Europos visų konfesijų bažnyčios turėtų minėti malda už šimtus milijonų žuvusių ir suluošintų?
Keista, bet taip. Jei ne bolševikų perversmas, laisvos Lietuvos galėjo ir nebūti. Po perversmo Lietuva į laisvę išlindo per adatos skylutę, ir greitai. Gal todėl tiek daug mūsų valdžios po to kolaboruota su bolševikų Rusija. Bet užteks. Nebekolaboruokim. Net ir dėl menamo dvasingumo.