Apskritai tik trečią kartą po atkurtos nepriklausomybės – Lietuva be aukso. Kodėl?
Variantas Nr. 1 – tiesiog nesisekė. Teisėjai buvo sukčiai. Vietoj arklių gavom asilus. Rio įlankos vėjas ne taip šiaušė vandenį. Kas prieš pusmetį, o kas ir prieš pat Rio nukrito nuo dviračio ir susilaužė ranką. Buvo ne mūsų diena.
Iš tiesų tai daug dienų Rio buvo ne mūsų. Per daug, kai kalbame apie 67 atletus. Iš kurių prieš Rio – susidėliojus visoms sėkmės žvaigždėms – buvo galima tikėtis 5 ar net 7 aukso medalių. Galimybių buvo daugiau nei bet kada anksčiau. Bet rezultatas nulis. Ar kalta tik sėkmė?
Variantas Nr. 2 – Lietuva – maža šalis. Laimėtų olimpinių medalių skaičių padalijus iš gyventojų skaičiaus esame labai aukštai, todėl nėra ko sukti sau smegenų. Ar tikrai nėra ko? Ar jums tikrai patinka liūliuoti save atsilikėlių skiedalais? O jei patinka, ką tai apie mus sako?
Tai, kad mes ir patys netikim savimi. Imame jausti civilizacinį nuovargį. Nes tik ieškome pasiteisinimų. Kasmet – vis garsiau.
Variantas Nr. 3 – gal ir todėl, kad vis daugiau mūsų sielų teritorijos užima „kairuolių bandos mąstymas ir jo palikimas – political correctness.“ Jei tai išgirdus krūtinę suspaudė kylanti įsiūčio banga, tai čia Nobelio premijos laureato Cz. Miloszo žodžiai. O jis niekada nebuvo dešinysis.
Išlošei – gerai, pralošei – irgi gerai. Svarbiausia yra gerai jaustis. Ir kad tik ko neįžeidus. Kad tik neužgavus. Svarbiausia palaikyti. Dievinti. Ir tada, kai tapo čempionu, ir tada kai užėmė septintą vietą. Ir tada, kai nagais išplėšė Europos sidabrą, ir tada, kai gauna 50 taškų.
Klasikinis politkorektiškumo pavyzdys tuoj po tiesiog nepadorių rungtynių su Ispanija: „Kokie mes visi pikti, kai nesiseka. Argi taip sunku palaikyt savus, kai nesiseka? Manot, kad jiems neskauda? Kodėl mes taip daužom vieni kitus? Juk užtenka daužančių ir be mūsų. Padėkokim, kad mūsų maža šalis nuolat tarp pasaulio geriausių ir liaukimės kalt juos prie kryžiaus.“
Belieka apsižliumbti. Dar kalti būna žurnalistai – dažniausiai vyresni. Jie vis išsiduria nepagaudami politkorektiškumo natos: „Manau, kad didelę dalį kaltės dėl tokio žaidimo turi prisiimti žurnalistai – gal paklausė ko nejautriai, parašė ko nereikėjo.“
Ką ugdome iškeldami tokį požiūrį? Hedonizmą. Visi turi jausti malonumą. Visada. Pataikė. Gerai. Nepataikė. Vis tiek šaunuolis. Kitą kartą pataikysi. Skirtumas nepadorus net mokyklos komandai? Koks skirtumas. Svarbiausia malonumas.
Ar galima sportą sieti su malonumu ir gera jausena, apie kurią jau ir Liberalų sąjūdžio lyderis Šimašius straipsnius rašo?
Matėte kada irkluotojų delnus? Viena televizija parodė iš Rio mūsų keturvietės vaikinų delnus. Viena gyva žaizda. O juk jie net į finalą nepateko. Ir tokie delnai – nuo ankstyvo pavasario iki žiemos šalčių: naujos kruvinos nuospaudos lipa ant tokių pat senų. Brrr...
O gal prisimenate kažkada paskelbtą krepšininko Marčiulionio kūno žemėlapį su traumų vėliavėlėmis? Jau tada jo kūne sveikos vietos nebuvo, o Šaras po to dar bent penkerius metus žaidė. Kaip ir Seibučio veide, beje. Ką tai turi bendro su malonumu?
Nieko. Jei sutiksime su hedonizmo teorija, tai kuo daugiau mūsų gyvenime malonumo, tuo mažiau jame kančios. Vadinasi, sportas į XXI a. europiečio gyvenimą tiesiog nebeįsipaišo. Kuo būsime europietiškesni, tuo mažiau turėsime čempionų, o gal jau ir nebeturėsime?
Aukštos klasės sportininko gyvenimas yra hedonizmo kaip tokio atmetimas. Beveik visų malonumų, kuriuos pripažįsta sportininkų bendraamžiai. Vis akivaizdžiau sportuojantys tik mobiliuoju ar kompiuteriu žaidžiamu NBA ar kitus sporto žaidimus. Kambary nuo ryto iki vakaro. Kiek mūsų vaikų apskritai dar užsiima sportu bent fizinio lavinimo pamokų metu?
Gal taip ir geriau? Jei savo vaikams linkime gero, kodėl turėtume versti juos rinktis sporto gladiatoriaus likimą, kur kančia – palydovas? Kaip kažkada nelinksmai juokaudavo Sabonis Sr, jei iš ryto neskauda kojų, galvoti, kad jau negyvas.
Antikinėje Romoje gladiatoriai buvo vergai. Jie kovėsi ir žudė vieni kitus minios malonumui, o laisvi žmonės tik arogantiškai pakeldavo arba nuleisdavo nykštį. Dažniausiai nuleisdavo žemyn. Palyginti su žiauriais Romos piliečiais, lietuviai – atjautos kupini. Bent jau taip rodė reakcijos į mūsų olimpiečių nesėkmes.
Bet nei hedonizmas, nei politkorektiškas, ašaringas pralaimėjusio sportininko vertinimas neugdo čempionų. Tik ištižėlius. Pasodino ant suolo, nepaėmė į dvyliktuką. Daugiau rinktinėj nežaisiu. Įžeidė mano jauną ego. O, jei tai būtų tik krepšinis.
Kas pražudė tą pačią Romą? Kas žudo dabarties Lietuvą? Gauti daug ir dar daugiau. Duoti? Na jau ne. Tie verslininkai ir taip prabangiomis mašinomis važinėja. Tegu moka. Arba emigruosiu.
O kaip turėtų būti? Kaip reaguotų antikinė Sparta po tokio pralaimėjimo kaip Lietuvos – Ispanijai? Kaip būtų reagavę Vytautas Didysis, jo tėvas Kęstutis, dėdė Algirdas?
Taip, viduramžiai, pagonybė, tamsa. Bet ir vėl – ar šviesa ir XXI a. būtinai reiškia lepšiškumą? Kalbame ne apie krepšininkus. Ačiū Dievui, ir jų pirmiesiems treneriams, vyrai supranta, kaip ir kas. „Blogai. Reikia tikrai norėti laimėti, o ne kalbėti“, – po dar vieno pralaimėjimo karčiai ištarė Mačiulis.
Kalbama apie mūsų reakcijas į pralaimėjimus ir pralaimėjusiuosius. Apie norą pateisinti ištežimą, pasidavimą be kovos, bandymus atmesti konkurenciją. Taip, gerai jaustis yra vertybė. Bet ar siekdami geros jausenos, turėtume dėl jos neigti konkurenciją – tą Adomo ir Ievos tikrąjį prakeiksmą?
Natūraliąją atranką ir geriau prisitaikiusiųjų išlikimą reguliuojantį dėsnį Schopenhaueris vadino universalia Valia, kurios valdžiai paklūsta ne tik gyvūnai, bet ir žmogus. Žiaurus biologinis vaizdinys vargiai ką paguos, bet ar turime iš ko rinktis?
Malonumai bet kokia kaina ar olimpiniai čempionai bet kokia kaina?
Reikia būti bepročiu ar bent keistuoliu, kad atmestum malonumus ir rinktumeis gladiatoriaus kelią. Bet ir azartas stebint dviejų gražuolių lietuvių irkluotojų valtį Rio kanale pagauna. Pergalės troškimas – universali Valia, daiktas pats savaime suveikia. Jausmai susipina. Pralaimėjus saviškiui vienuose laimi biologinė universali Valia, kituose – žmogiška atjauta.
Abi pusės kaip ir teisios. Perfrazuojant rašytoją Beigbeder: aš noriu olimpinio aukso, aš irgi ne.