Kadangi aktorius dar šių metų kovą yra pasirašęs liūdnai pagarsėjusį Rusijos kultūros veikėjų kreipimąsi palaikant Vladimiro Putino įvykdytą Krymo užgrobimą, tai pats jo dalyvavimas karo kurstyme nebuvo jokia sensacija. Tačiau neteisėtas žurnalisto ženklų pasisavinimas ir su jais nesuderinamas elgesys sukėlė pagrįstą tarptautinės žurnalistų bendruomenės pasipiktinimą.
Kai žurnalistai vyksta į karinių konfliktų vietas, jie negali vilktis vienos iš kariaujančių pusių uniformos, nešiotis ginklų ir juolab jais šaudyti. Kariai, savo ruoštu, žino, kad nevalia šaudyti į žurnalistus taip pat, kaip, pavyzdžiui, ir į „Raudonojo kryžiaus“ medikus. Todėl žurnalistai kare dėvi liemenes ir šalmus su aiškiais įskaitomais užrašais, kad juos iš tolo būtų galima atskirti nuo karių. Nepaisant tokių saugumo priemonių ir tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių žurnalistų statusą karinių konfliktų zonose, kasmet patiriame skaudžių netekčių, kai žūsta ir sužeidžiami pasauliui objektyvias žinias apie kruviniausius mūsų laikų konfliktus pranešantys kolegos. Ypač skaudžių žurnalistų bendruomenei netekčių pasitaikė pastaraisiais metais, kai Islamo valstybės ir separatistinių Rytų Ukrainos Luhansko bei Donecko regionų teroristai nepripažįsta ir negerbia visuotinai pripažintų karo taisyklių.
„Tai ne šiaip kvailystė. Tai yra niekšybė visų mano draugų žurnalistų, kurie rizikuoja savo gyvybėmis ir žūsta karo veiksmų zonoje, atžvilgiu. Žurnalistas yra nonkombatantas. Žurnalistai nešaudo, nedirba žvalgais ir todėl į juos taip pat nešaudo. Na, beveik nešaudo...“, – teigia M. Ševčenko.
Maskvos žurnalistų sąjungos vadovas Michailas Gusevas spalio 31 d. pavadino M. Porečenkovo poelgį neatsakingu ir niekšišku, „ypač žinant, apie kraują, pralietą žmonių, nešiojusių šiuos ženklus teisėtai“.
„Mes taip ilgai stengėmės, kad karo korespondentai gautų neperšaunamas liemenes ir šalmus. Ir štai ateina žmogus, kuris apsivelka tą uniformą ir ima šaudyti. Jeigu rytoj ar poryt, neduok Dieve, žus arba bus sužeisti mūsų žurnalistai, tegul Porečenkovas žino, kad jų kraujas – ant jo rankų,“ – sakė M. Gusevas.
Šis įvykis galėtų tapti puikia proga ir mums čia, Lietuvoje, atkreipti dėmesį į tuos atvejus, kai žurnalisto vardas pasisavinamas neteisėtai, abejotinai arba juo piktnaudžiaujama klaidinant visuomenę. Ir ypač tą jos dalį, kuri, pasak Vladimiro Laučiaus, jau yra įpratusi „TV kanalizaciją priimti už gryną pinigą ir nebeskiria jos vaizdų ir kvapų nuo tikrovės (V. Laučius. Kalti ne tik rusų kanalai – kalta visa televizija: savižudiškas demokratijos vodevilis).
Infošou žanras, išpopuliarėjęs komerciniuose lietuviškuose televizijos kanaluose, apsimeta žurnalistika, nors jos ten mažiau negu veikliosios medžiagos homeopatiniuose vaistuose. Prisistatydami savo pašnekovams televizijų, kuriose rodomos šios šou laidos, vardu, jų aktoriai gudrauja taip pat nesąžiningai, kaip ir M. Porečinkovas su savo šalmu. Kartą taip apgautas ir, panaudojus šou laidoje kelias iškirptas frazes, viešai išjuoktas žmogus praranda pasitikėjimą visa žiniasklaida.
Čia dar tiktų priminti, kaip Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija aiškiai pasmerkė Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistės Ramunės Šeštokienės bandymus apsimetinėti žurnaliste ir kantriai jai išaiškino, kad šios dvi veiklos tarpusavyje nesuderinamos.
Informacinio karo pafrontės valstybe tapusiai Lietuvai ypatingai svarbu, kad mūsų žiniasklaida netaptų tik viena iš kariaujančių pusių, besirenkančių „ginklus“ tik pagal jų efektyvumą, ir neužmirštų savo pašaukimo skelbti patikimas bei objektyvias žinias. Nes tuo mes ir skiriamės nuo autoritarinių režimų kontroliuojamų propagandos transliavimo kanalų aktorių, kad nuoširdžiai stengiamės pasakoti ir rašyti jums tiesą, o ne atliekame scenarijuje mums numatytą vaidmenį.
