Jų graudus klyksmas kaip mat pažadino manyje neįveikiamą poreikį bastytis po miškus, ieškant pirmųjų pavasario ženklų, užuot ramiai laukus jų savo kieme.
Toks pats nekantrumas verčia mus gaudyti kiekvieną dar oficialiai nepatvirtintą žinią apie naujosios valdžios planus kaitalioti mokesčius ir reformuoti valstybės institucijas. Politikai irzliai atsimušinėja nuo klausimų siūlydami sulaukti, kol to plano tezės virs įstatymų projektais ir Vyriausybės nutarimais. Tarsi nesugebėtų suprasti, jog mums tai ne juokai – bet kokioms permainoms reikia iš anksto pasiruošti, pritaikant savo gyvenimo būdą ir išnaudojant palankiausias galimybes.
Paprasčiausias pavyzdys yra dyzelinių automobilių likimas. Pradiniame vyriausybės plano projekte buvo įrašyta nuostata „mažinti paskatas naudoti taršius dyzelinu varomus automobilius“, o oficialioje jo versijoje teliko siekis „palaipsniui mažinti vidaus degimo varikliais varomų transporto priemonių naudojimą“.
Dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip tokie valdžios siunčiami ir žiniasklaidos ištransliuojami signalai sujaukia mūsų gyvenimą. Jūs stovite automobilio turgaus aikštelėje, vidinėje striukės kišenėje spausdamas prie krūtinės piniginę, išsipūtusią nuo sutaupytų per keletą metų 2 – 3 tūkstančių eurų. Akys krypsta link ką tik nuo tralo nukelto „Volkswagen Passat TDI“. Tokį jau ne pirmus metus vairuoja jūsų kaimynas ir kiekvieną rytą, lėtai gramdydamas nuo priekinio stiklo ledus, neužmiršta pasigirti mažomis kuro sąnaudomis bei galimybe rasti atsarginių dalių kiekviename laužyne.
Jūs jau beveik matote regėjimą, kaip išdidžiai pasistatote greta jo balto sedano šitą pora metų jaunesnį juodą universalą su beveik naujais lietais ratlankiais. Pardavėjas paslaugiai užveda variklį, įjungia radiją ir lyg tyčia tuo metu pasibaigia mylėti Lietuvą raginanti daina, o žinių vedėja energingai išberia pranešimą apie politikų planus išnaikinti dyzelinius automobilius.
Sumurmėjęs kažką apie ketinimus dar pavaikščioti po turgų ir geriau pagalvoti, traukiatės nuo gražuolio „Passat“ atatupstas. Nuotaiką kelia vaizdinys kaip kaimynas grąžo rankas ir keikia Sauliaus Skvernelio vyriausybę, fotografuoja telefonu savo dyzelinį kledarą, deda skelbimus į visus specializuotus tinklalapius. Bet ten jau grūdasi tūkstančiai tokių pat skubančių atsikratyti dyzeliniais automobiliais pavyzdingų piliečių, o pirkėjų, nieko negirdėjusių apie valdžios planus, lyg tyčia nesimato. Dar maloniau įsivaizduoti, kaip per pusmetį neparduotas kaimyno automobilis nuleistomis padangomis ir išdaužytais langais rūdija kiemo aikštelėje, o naktimis valkatos jame susikuria laužą.
Išdidžiai žengiate prie kitame turgaus gale stovinčio žydros spalvos benzininio „Toyota Yaris“ ir beveik nesiderėjęs sutinkate sumokėti kainą, storu markeriu užrašytą lapelyje užkištame iš vidaus po priekiniu stiklu. Riedant iš turgaus stengiatės negirdėti keistų važiuoklės bildesių ir neuždavinėti sau kvailų klausimų, kodėl kiekvieną kartą sustojus prie šviesoforo užgęsta ir ilgai nenori užsivesti variklis. Salono šildymas beveik neveikia, bet jus iš vidaus šildo pranašumo jausmas. Netveriate sulaukti, kada valdžia ims dusinti tų dūmijančių traktorių vairuotojus.
Sustojate degalinėje, nes automobilių pardavėjai juk niekada nepalieka bake daugiau negu du arbatinius šaukštelius benzino. Nusprendžiate, kad už tokį šiandien pademonstruotą sumanumą esate vertas didžiausio puodelio kavos su pieno puta, juolab, kad iki namų dar tolimas kelias, o prieš tai visą naktį negalėjote užmigti, skaitinėjote automobilių skelbimus ir jų savininkų skundus forumuose.
Kol darotės kavą, kita radijo stotis praneša, kad jau patvirtintas tikrasis vyriausybės programos įgyvendinimo planas ir jame žodžių apie dyzelinius automobilius neliko. Užtat atsirado ketinimas atsikratyti visų vidaus degimo varikliais varomų transporto priemonių.
Staiga galūnės apsunksta, o akyse ima rodytis įvairiaspalviai ratilai. Vilkdamas kojas išeinate laukan taip ir neužsimokėjęs už degalus ir kavą. Atsigręžiate į kelio purvais iki ausų aptaškytą važnyčiotoją, užsukusį į degalinę pasinaudoti tualetu. Tiesiate jam „Toyotos“ raktelius, rodote pirštu į jo perkarusį kuiną, įkinkytą į skudurais apšiltintą vežimą, paskui į savo automobilį ir dar sugebate išlementi: „Mainom, skirtumą primokėsiu...“
Tolimesnę šio pasakojimo dalį, apimančią mainus nuo arklio iki adatos, rasite lietuvių tautosakos rinkiniuose. Tik apie valdžios vaidmenį ir mūsų teisėtus lūkesčius žinoti jos ateities planus ten nieko neparašyta.