Jeigu Panda visa būtų šviesios spalvos arba juoda, tai nebūtumėm jai tokio vardo sugalvoję. Bet vaikystėje ji atrodė panaši į tą mielą nykstantį Kinijos meškiuką, o užaugusi taip ir liko ramybės ir taikumo įsikūnijimu, taikiai sugyvenančiu su savais arba svečiais, kuriuos šeimininkai įsileidžia pro vartus. O kiti tiesiog nerizikuoja užeiti. Tai toks naujųjų laikų dzūkiškas svetingumas.
Mano tėvas Romas vis pasišaipo, kad jo sodyboje nėra tvorų, ir prie durų svečią pasitinka užrašas „Užeik, gerasis žmogau“. O jo sūnus irgi Romas, bet kiemą aklinai užsitvėręs, veršio didumo žvėrį paleidęs... Todėl vyresniojo Romo kūryboje visada buvo daugiau užuojautos paprastam visų valdžių skriaudžiamam žmogui, o ne užkalniško pasišaipymo iš jo naivumo.
Vis nerandu progos jam ir savo skaitytojams paaiškinti, kodėl, mano supratimu, 1970–1980 m. toks empatiškas rašymas buvo tiesiog būtinas, o dabar jau prarado savo prasmę. Iki pat XX a. pabaigos Dzūkijos tarpumiškių sodybose dar galėjome sutikti tarpukariu augusios ir brendusios kartos žmones, išsaugojusius autentišką šio krašto gyvenimo būdą, papročius ir tarmę. Liaudiškos išminties ir moralinių principų iš jų sėmėsi kelios menininkų kartos, vasarodavusios arba gyvendavusios Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose įsigytose sodybose arba savo tėviškėse. Tos pačios šaknys Merkinėje maitino visus nuo Krėvės iki Stasio Stacevičiaus.
Retas kaimo žmogus, išskyrus gamtos mokslus baigusius nacionalinio parko specialistus, pažįsta į jo kiemą atskrendančius paukščius, žino, kada pražysta kuris žolynas ir prisimena didžiųjų vasaros atlaidų bei žemdirbiškų darbų seką. Vos pabandai prakalbinti, pasakojimas nukrypsta link pikantiškų televizinių žvaigždžių asmeninio gyvenimo įmantrybių, o sugrąžinti į praeitį iškart puola ilgėtis vėlyvojo sovietmečio galimybių neribotai vogti valdiškas gėrybes. Ir apie Landsbergį, kuris tą tariamą idilę sugriovė.
Užsukau anądien į didžiausią Druskininkų knygyną, norėdamas prasmingai išleisti metalinių litų likučius, o ten matomiausioje vietoje išeksponuota skandalingoji žurnalistės knyga juodais viršeliais. Negaliu pykti, kad būtent ji ėmėsi tokio darbo surinkti ir surašyti visus porą dešimtmečių sklandančius gandus bei mitus apie Landsbergių giminę, išplėtoti juos savo spėlionėmis ir prielaidomis, kurių dabar nei po vieną paneigsi, nei nusiplausi. Kas nors vis tiek būtų tai padaręs, kol tie mitai galutinai neiškeliavo užmarštin, nes jeigu yra paklausa tokiems darbams, tai vykdytojų visuomet atsiranda.
Daugelis po Stalino mirties grįžusių į Lietuvą tremtinių ir politinių kalinių puikiai žinojo ar bent nujautė, kurie kaimynai ar netgi giminaičiai juos įskundė. Bet neteko girdėti pasakojimų, kad kuris būtų už tai patykojęs skundiko su kirviu tamsiame skersgatvyje ar miško tankmėje. Nė vienoje iš keturių Evangelijų Jėzus nepyksta ant savo išdaviko – Judas padarė tai, kas turėjo būti atlikta.
„Euras normaliam žmogui neturėtų žadinti normalių jausmų...“ – sako Arvydas Juozaitis, o man kažkaip tie jauni žmonės, pirmosiomis šių metų dienomis nuoširdžiu džiaugsmu spindinčiomis akimis apžiūrinėjantys prekybos centre gautas grąžos eurų monetas, atrodo gerokai normalesni už filosofą, savo politinėmis pranašystėmis, pradedant nuo „Istorinės klaidos...“, vis prašaunantį pro šalį.
Jeigu žmogus kartą, Atgimimo pradžioje, teisingai pasirinko ir padarė kartu su kitais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais kažką gero mums visiems, tai, deja, visiškai neapsaugo jo nuo klaidų ateityje, nes visas mūsų gyvenimas yra tokių pasirinkimų ir apsisprendimų virtinė. Ar nuosekli pasaulėžiūra, išsilavinimas, bendravimas su politiškai aktyviais žmonėmis, religija, sveika mityba gali apsaugoti nuo tokių lemtingų politinių klaidų? Nė velnio! O kas gali – nežinau.