R. Sadauskas-Kvietkevičius. Lietuvoje išsiteks 4-5 mln. žmonių, tik prie minaretų teks priprasti

Politinis ruduo, kai iki Seimo kadencijos pabaigos lieka vos metai su trupučiu, lengvai atpažįstamas jau vien pagal tai, kad politinių partijų lyderiai ir Seimo nariai pradeda ieškoti progų, apie ką čia dar galima pareikšti savo nuomonę. Ir būtinai taip, kad nuo kalbančių galvų televizoriuje per vasarą pailsėjusiam rinkėjui atsirastų noras patapšnoti savo išrinktajam per gležną petį ir pasidžiaugti: „Gerai čia pasakei, ir aš taip galvojau“.

Pastarosiomis dienomis tokia tema buvo migrantų krizė Europoje. Nepažįstami tamsaus gymio žmonės iš tolimų kraštų, kurių kalba ir kultūra mažai žinoma vidutiniam rajono centro gyventojui, traukiantys į Europą dideliais būriais, yra pats tinkamiausias baubas, kuriuo galima gąsdinti prieš miegą lengvai suvaikėjusius savo rinkėjus. Iškart pasiskelbiant vieninteliu gelbėtoju, kuris neleis atėjūnų ordoms užplūsti, jei ne visą mūsų šalį, tai bent savo valdomą rajoną.

„Tik išprievartautas sutiksiu priimti, kaip jūs sakote, pabėgėlius...“ , – ištarė Biržų rajono meras Valdemaras Valkiūnas.

Manote prievartavimo motyvas viename sakinyje su pabėgėliais čia atsirado atsitiktinai?
Niekur nedingo žmonės, kurie pernai dėjo parašus už referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir linksėjo galvomis klausydamiesi agitatorių pasakojimų apie baisius atėjūnus, kurie išniekins šventą Lietuvos žemelę.

Žodis po žodžio krito į gerai išpurentą dirvožemį jų galvose, ir sudygo dygliuoti baimių bei neapykantos želmenys, pakilo tarsi gyvatvorė užstojanti platesnį vaizdą į pasaulį. Tą, kuriame jau ne pirmą dešimtmetį tęsiasi migracijos iš Rytų į Vakarus ir iš Pietų į Šiaurę procesai, nuo kurių savo šalies ar juolab rajono jokiomis spygliuotomis vielomis nepavyks atitverti.

Šimtas ar tūkstantis pabėgėlių – tai tik purslai iš tos tautų kraustymosi bangos, kuri užlies mus, vos tik algų lygis Lietuvoje pasivys Europos vidurkį. Ksenofobai galėtų pasiūlyti rinkėjams tokią Lietuvos patrauklumo migrantams mažinimo programą, kurioje būtų numatytas investuotojų atbaidymas, nuoseklus vidutinio ir minimalaus darbo užmokesčio mažinimas, socialinės rūpybos sistemos naikinimas...

Jei gyventi Lietuvoje bus blogiau negu šalyse, iš kurių bėga migrantai, čia tikrai jų nė per prievartą neįkurdinsime. Tik pageidaučiau, kad neturto įžadus pirmieji duotų patys tautinio tyrumo sergėtojais besiskelbiantys politikai, pradedant Rolandu Paksu, šeštadienį pakvietusiu „užkardyti grėsmes Lietuvos tapatumui“ ir baigiant tuo dar neišprievartautu rajono meru.

O jeigu savanoriškai skursti nenorite, tai teks pripažinti, kad labai tikėtina, jog po 15 ar 20 metų Lietuvoje puikiausiai išsiteks 4-5 milijonai žmonių. Ne tik sostinė taps energingu daugiataučiu didmiesčiu, bet ir dabar merdinčiuose provincijos miesteliuose pamažu išmirštančių senukų, kurių vaikai ir vaikaičiai sėkmingai įsikūrė Didžiojoje Britanijoje ir Norvegijoje, būstuose jau gyvens gausios ir darbščios šeimos iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Darbščios, nes pašalpų sistema Lietuvoje nėra ir tikriausiai dar ilgai nebus tokia dosni, kad čia kurtųsi veltėdžiai ir tinginiai.

Jau dabar esame svetingų, draugiškų ir atvirų naujoms patirtims žmonių šalis, todėl kultūrų, kalbų ir religijų įvairovė sukels gerokai mažiau nesusipratimų, negu mums bando pavaizduoti nesantaikos kurstytojai. Girdžiu pasakojimus, kaip geranoriškai Dzūkijos kaimo močiutės sutinka savo emigrantų vaikų per atostogas parsivežtus tamsiaodžius anūkus ir kitatikius žentus bei marčias. Kaip jos džiaugiasi, kad Muhamedas nešlitinės prie pilstomu alumi prekiaujančios snarglinės, o Bhakti nepakels balso prieš šeimos vyresniuosius. Net jeigu prie stalo atsisakys trečią kartą primygtinai siūlomų cepelinų su trijų colių spirgais.

XX a. lietuviai labai greitai sugebėdavo prisitaikyti prie vienas kitą keitusių okupantų prievarta brukamų papročių, o atsidūrę emigracijoje pademonstravo išskirtinius sugebėjimus integruotis. Todėl ir čia, Lietuvoje, atėjus metui, kai tapsime mažuma, pirmiausiai didžiuosiuose miestuose, o paskui ir visoje šalyje, mums nebus sunku su tuo susitaikyti.

Užuot gaišę laiką diskutuodami apie reiškinius, kurių negalime nei sustabdyti, nei pakeisti, jau dabar turėtumėm planuoti savo šalies ateitį, atsižvelgdami į tai, kad dešimtys, o gal ir šimtai milijonų žmonių Azijoje bei Afrikoje jau apsisprendė ilgai kelionei į Europą. Jokios valstybių sienos, jūros ar politikų sprendimai jų nesulaikys. Konfliktai Sirijoje, Irake bei Libijoje tik pagreitino tai, kas jau anksčiau vyko ir vyks net tuomet, jeigu karo ugnį ten kažkaip pavyks sutramdyti.

Jeigu šiandien mums atrodo, kad mečečių minaretai subjaurotų Vilniaus panoramą, tai pabandykite įsivaizduoti, kad tą patį viduramžių pagonis galėjo pamanyti apie bažnyčių bokštus, kuriais šiandien gėrisi sostinės svečiai.