Irzli premjero reakcija į žento skandalą ir puolimas prieš sveikatos apsaugos ministrę Rimantę Šalaševičiūtę pakritikuoti išdrįsusį profesorių Dainių Pūrą liudija, kad populiariausia valdančioji partija atėjo į naują politinio aktyvumo sezoną visiškai nepasiruošusi jo iššūkiams.
Stabilus socialdemokratų populiarumas rinkėjų apklausose leido šios partijos lyderiams užmiršti tą pavojaus skambutį, kurio jie negalėjo neišgirsti po savivaldos rinkimų. Juk nieko čia baisaus, kad prarasti didieji miestai, bet Marijampolė, Druskininkai ir didžiausia krūva žemdirbiškų rajonų liko ištikimi, nepasidavė liberalų vilionėms ir visuomeninių komitetų gundymams.
Svarbiausia, kad ekonomika dar auga, bus iš ko, artėjant rinkimams, padalinti biudžetininkams ir pensininkams, didinti minimalią algą bei neapmokestinamą minimumą, kad kuo didesnė rinkėjų dalis pajustų kažką gavę ir žinotų, kam už tai turi jausti dėkingumą.
Per vasarą visas A. Butkevičiaus aplinkos žmonių nerimas nuseko lyg Nemuno vanduo, atidengdamas nepajudinamus brazauskinės eros akmenis. Vienintelė ideologija – besąlygiška parama ištikimiems ir lojaliems saviškiams. Kiekvienas kritiškas vertinimas – priešų puolimas. Ir pagaliau visiškas politikos neigimas, jai priešpastatant jokia pasaulėžiūra neparemtą, beskonį ir bekvapį ūkio administravimą. O taip pat tikėjimą, kad politinės problemos gali būti sprendžiamos viešųjų ryšių priemonėmis.
Taip pamažu prisiartinome prie visai ne socialdemokratiško valstybės, kaip didelės korporacijos, kurios akcininkams pakanka kartą per ketverius metus parodyti gražius ataskaitų skaičius, valdymo modelio. Kažkur ten savo vietą atranda bedantės profesinės sąjungos, valstybinės šventės darosi panašios į korporatyvinius vakarėlius, o remiamų sporto komandų pergalės padeda stiprinti konvejerio darbininkų ir pardavimo vadybininkų komandinę dvasią.
Lygiai taip pat premjerui sunku įsivaizduoti, kad ir Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą, vaikų ir paauglių psichiatras prof. D. Pūras gali kritiškai vertinti R. Šalaševičiūtės vadovaujamos ministerijos pastangas užkonservuoti sovietinio modelio sveikatos apsaugos sistemos liekanas ir medikų klanų bei farmacijos bendrovių įtakos mechanizmus – ne kieno nors užsakytas. Todėl tokia ir reakcija – išsiaiškinti, kas jam suteikė įgaliojimus turėti nuomonę, delegavo į Jungtines Tautas. Ar ne taip pat nepriklausomų ekspertų kritika sutinkama posovietinėse Vidurio Azijos šalyse arba kaimyninėje Baltarusijoje?
Žiniasklaidos kritikos, kaip purvo pylimo, motyvo eksploatavimas jau daug metų padeda neprarasti rinkėjų simpatijų kitam įtakingam socialdemokratui, A. Butkevičiaus pavaduotojui partijoje, Druskininkų savivaldybės merui Ričardui Malinauskui. Prieš savivaldos rinkimus atkakliai gynęs savą merą per visus tvorų ir laikraščio leidybos už mokesčių mokėtojų pinigus skandalus, premjeras turėjo galimybę įsitikinti, kad malinauskiški metodai kuo puikiausiai veikia. Tereikia viską neigti, grasinti teismais ir užpilti abejojančius rinkėjus sava žinios versija apie „pilamus purvus“, sumaišyta su gausiu kruopščiai atrinktų džiugių naujienų apie nuveiktus darbus srautu.
Socialdemokratai dabar yra savotiškoje kryžkelėje. Jie gali reikalauti, kad antras po velionio Prezidento Algirdo Brazausko populiarus jų lyderis viešai ir atvirai atsakytų į visus klausimus ir paskelbtų net ir tas akcijų įsigijimo bei viešųjų pirkimų detales, kurių jokie įstatymai neįpareigoja viešinti. Tokiu būdu partija pademonstruotų taikanti išskirtinius skaidrumo standartus ir taptų dar patrauklesne žmonėms, kuriems tai svarbu. Tačiau asmeninis A. Butkevičiaus populiarumas gali nukentėti, ypač, jeigu žiniasklaidos įtarimai pasitvirtins arba bus atskleista dar neskanesnių įvykio detalių.
Bet yra ir kitas kelias – agresyvi gynybinė pozicija, lojalumo patvirtinimo iš savo bendrapartiečių reikalavimas ir rinkėjų telkimas viešųjų ryšių priemonėmis. Tik to kelio gale Lietuva jau atrodys visai kitaip, ir vargu ar tas vaizdas sužavės visus, kam dar svarbi demokratija, laisvė bei nuomonių įvairovė.
