R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kaip gerai, kad neturime imperinių ambicijų

„Gera yra gimti mažoje šalyje..."- sakė Česlavas Milošas 1980 m. atsiimdamas Nobelio premiją Švedijos akademijoje. Gyventi mažoje šalyje, mano supratimu, irgi yra gera. Pirmiausiai todėl, kad tai išvaduoja nuo rizikos vieną rytą atsibusti agresyvios euforijos apimtų žmonių bendrijoje, pasiryžusioje užgrobti svetimas žemes ir įrodinėti pasauliui savo didybę bei galią.

Žinau, Lietuvos Respubliką reikėtų vadinti ne maža, o vidutinio dydžio Europos šalimi - mes ne Monako kunigaikštystė ir ne Vatikanas. O po Andriaus Mamontovo žodžių „...esame maža agrarinė valstybė," kai kurie mano draugai ištrynė jo dainas iš telefonų grojaraščių.

Maža šiuo atveju reiškia - neturinti imperinių ambicijų. Juk net ir senokai sveika nuovoka nesivadovaujantys radikalių nacionalistinių organizacijų aktyvistai, puošiantys savo namų sienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuo Baltijos iki Juodosios jūros arba mitinės Sarmatijos žemėlapiais, nepuoselėja svajonių rytoj jėga užgrobti Latvijos Kuršą, Baltarusijos Gardino sritį ir Lenkijos Suvalkus.

XIX a. pabaigos - XX a. pradžios tautinio atgimimo žadintojai, pasirinkę atskiros nuo lenkų nacionalinės valstybės kūrimo kelią, drauge turėjo atsisakyti ir pretenzijų į didybę. Ekspansyvią, imperinės Lietuvos, esančios vienoje valstybėje su Lenkija, viziją tada plėtojo Liucijus Želigovskis. Galutinai ją palaidojo net ne Antrasis pasaulinis karas ir Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai, o tik 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos sutartis „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, kurią Vilniuje pasirašė tuometiniai Prezidentai Lechas Walesa ir Algirdas Brazauskas.

Sovietų okupuotos Lietuvos TSR teritorijoje atkurta šiuolaikinė Lietuvos Respublika per savo jau beveik ketvirčio amžiaus istoriją nė karto oficialiai nereiškė teritorinių pretenzijų kaimynams, niekam ir niekada negrasino ginkluota jėga, pagal išgales prisideda prie NATO organizacijos ir Jungtinių Tautų taikdariškų misijų, o savo atsakinga užsienio politika pelnė sąjungininkų pasitikėjimą ir pagarbą. Nežinia, ar taip pat elgtumėmės, jeigu mūsų būtų ne beveik 3, o kokie 300 milijonų, turimi ištekliai leistų išlaikyti ir apginkluoti atitinkamo dydžio kariuomenę. Todėl mūsų šalies mažumas yra ir garantuota apsauga nuo mūsų pačių imperinių ambicijų.

Režisierė ir teatro pedagogė Olga Kokorina iš žmogaus teisių gynimo organizacijos „Russie-Liberté" radijo stoties „Svoboda" tinklalapyje balandžio 11 d. stebisi, kad jai darosi vis sunkiau logiškai paaiškinti sau, kas nutiko Rusijai: „Aš daugiau neužduodu sau klausimo, kam mano draugams iš Sibiro ir Tolimųjų Rytų, kurie, deja, niekada neturės pinigų nuvažiuoti toliau savo rajono centro, prireikė Krymo. Regis, kad jie patys ne itin supranta, kodėl tas pusiasalis tapo gyvybiškai svarbiu. Žmonės, negi jūsų gyvenimas toks skurdus, kad jūs pasiryžę pradėti karą ir siųsti į jį savo vaikus, šaudyti į kaimyninės šalies gyventojus?"

Gyvendami mažoje laisvoje šalyje, neapsikentę skurdo, mes galime rinkti į valdžią vis nejuokingesnius juokdarius ir jau kitą rytą po rinkimų jais nepasitikėti, emigruoti ir vėl sugrįžti, imituoti disidentinę veiklą, kai niekas nepersekioja, arba visiškai nesidomėti viešuoju gyvenimu. Atgimusi Rusijos didybė nepalieka jos piliečiams tokios teisės. Lieka tik vieningai skanduojantieji karo šūkius ir tie, kuriuos Vladimiras Putinas pavadino „nacional-išdavikais". Ir pačia Olgą po jos straipsnio paskelbimo buvę klasės draugai, kaip visos neapykantos „amoraliajai Europai" katalizatorių, užvertė grasinimais su „analinėmis metaforomis".

Maža šalis tokiu metu tampa gerokai erdvesne vieta diskusijoms apie vertybes ir laisvę reikši nuomonę, besiskiriančią nuo daugumos. Pavyzdžiu galėčiau pateikti Lietuvos rašytojų sąjungos narių nuomonių išsiskyrimą dėl pavardžių rašybos nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis įteisinimo. 45 rašytojai pasirašo tokiems Vyriausybės planams prieštaraujantį kreipimąsi, o dauguma Sąjungos narių jo neparemia ir mano, kad pasak Antano A. Jonyno, „pavardė yra žmogaus tapatumo ženklas, o svetima pavardė nėra lietuvių kalbos ženklas". 

Ir nė viena pusė neketina pašalinti oponentų iš profesinės bendrijos, atimti titulus ir braukti iš lietuvių literatūros vadovėlių.

Maža šalis turi daugybę privalumų, ir visų čia neturėjau tikslo išvardinti. Pavyzdžiui, man labai patinka, kad, pagyvenęs čia beveik pusę amžiaus, jau galiu nebesinaudoti nei popieriniais žemėlapiais, nei navigacine įranga, nes daugmaž prisimenu, kas kur yra. O per kiekvienus rinkimus skirtingų partijų sąrašuose randu vis daugiau vaikystės, mokyklos, studijų laikų draugų, buvusių kaimynų, bendradarbių. Mažoje šalyje jauku tarsi nedideliame lengvai apšildomame ir sutvarkomame namelyje, naujame mažame automobiliuke arba užstalėje su negausiu artimiausių draugų būriu.