Atrodytų, šia tema jau viskas pasakyta ir užrašyta, politikai jau beveik dešimtmetį būdami opozicijoje dėl nemažėjančios emigravusių piliečių statistikos kaltina valdančiuosius, o apsikeitę su jais vietomis arba sukuria dar vieną ekspertų komisiją, kurios išvadų niekas niekada neskaitys, arba baksnoja pirštu į vidutinio darbo užmokesčio skaičius ir tuštėjančių miestelių aikštėse suklotas trinkeles bei pastatytus suoliukus, išdidžiai vadinamus infrastruktūra.
Esu vienas iš tų nedaugelio tėvų, kuriems pasisekė – mūsų vaikai sugebėjo grįžti į Lietuvą iš emigracijos. Per tą laiką, kol dukra buvo išvykusi į Didžiąją Britaniją, ir iškart po jos grįžimo išgyventi jausmai paskatino padaryti keletą išvadų, kurios, ko gero, neatitinka to liberalių pažiūrų viešosios erdvės komentatoriaus įvaizdžio, kurį nuolatiniai skaitytojai jau spėjo apie mane susidaryti.
Manau, kad nėra jokios priežasties pasilikti Lietuvoje, jeigu vienintelė vertybė ir visa ko matas jūsų gyvenime yra pinigai. Už tą patį, ypač mažai kvalifikuotą, darbą, Lietuvoje ir kitose rytinėse Europos Sąjungos šalyse dar ilgai bus mokama mažiau, o išmokų ir pašalpų sistema, kad ir kiek valdžia bekalbėtų apie socialiai orientuotą biudžetą, nebus tokia dosni, kaip Vakarų Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo pusę amžiaus kelios europiečių kartos kūrė tą gerovę, kuria dabar naudojasi jų vaikai ir ekonominiai migrantai iš viso pasaulio.
Kodėl tuomet beveik du trečdaliai Lietuvos moksleivių vis tiek nori čia pasilikti? Gal neišmoko nė vienos užsienio kalbos, jaučiasi nesaugiai nutolę nuo pažįstamos aplinkos ar nenori skirtis su tėvais bei vaikystės draugais? Anaiptol, ir kalbas moka, ir keliauti mėgsta, bet yra vienintelė priežastis, prieš kurią praranda galią visi darbo užmokesčio skaičiai ir karjeros galimybės – meilė Lietuvai.
Jeigu po šių žodžių dar neuždarėte naršyklės skirtuko su straipsniu ar nenuskubėjote rašyti komentaro apie jo autoriaus barzdą, tai su jumis galima racionaliai pasvarstyti apie tos meilės prigimtį.
Turim maždaug ketvirtį Lietuvos, kuriam, pasak apklausų, nepriklausomybės atkūrimas tapo traumuojančia patirtimi. Tų šeimų vaikai namie nuo ankstyvos vaikystės tikrai neišgirs romantiškų pasakojimų, panašių į Vinco Mickevičiaus-Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, o tuo metu, kai LRT transliuoja „Laisvės kainą“, jų televizorius tikriausiai rodys „Peterburgo banditus“ arba patriotizmą pašiepiančius „Patriotus“.
Lieka darželis, mokykla, visuomeninės organizacijos ir labai ribotas laiko tarpas, kuomet dar įmanoma įveikti nesusiformavusios asmenybės atsineštą iš namų skepticizmą. Žinau, kad yra puikių pedagogų, kurie neskaičiuodami valandų išsiveda savo mokinius per lietų į žygį prie atstatytų partizanų bunkerių, užlipa su jais ant piliakalnių, papasakoja, kiek kraujo sugėrė šita žemė, kol tapome laisvi. Netiesa, kad visi mokytojai sugeba tik grasinti streikais ir žino kelią tik į Grūto parką bei Akropolį. Ne visiems patriotizmo ugdymas asocijuojasi su tuo, ką jie veikė sovietmečiu, kaldami dabartinių moksleivių tėvams į galvas okupantų propagandą apie Leniną, Didįjį tėvynės karą ir išskirtinį rusų kalbos vaidmenį Pasaulinėje revoliucijoje.
Paaukojusių savo jaunystę, asmeninio gyvenimo planus ir netgi gyvybę partizanų istorijos jau tapo kertine modernios Lietuvos valstybės patriotizmo atrama. Pasidomėjau, kokią įmanoma rasti pirmojo asmens šaudyklę mobiliesiems įrenginiams arba personaliniams kompiuteriams, kurioje galima pasijusti Lietuvos partizanu ir šaudyti NKVD-istus bei stribus. Deja, rasti pavyko tik porą ukrainiečių sukurtų patriotinių žaidimų, o štai rusiško propagandinio militarizmo kūrinių – nesuskaičiuojama gausybė.
„Muziejuje šitą idėją išsikėlėm jau prieš kokius du metus. Tik tai nėra labai lengva užduotis, turint omeny, kad mes net filmų dar nepastatom atitinkamo lygmens. Keletas scenarijų užduočių pagal realius įvykius: Merkinės miestelio užėmimas, išsiveržimas iš bunkerio, pasala priešo konvojui, suimto ir ligoninėj saugomo partizano išlaisvinimas. Neturėdami programuotojo, kuris būtų dirbęs šioje srityje, negalim judėti toliau, teikti projektų finansavimui“, – pasakojo Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.
Pinigai – tik skaičiai bankų kompiuteriuose ir popieriukai mūsų piniginėse, neturintys jokios galios valdyti mūsų gyvenimų ir išvyti mūsų vaikų iš tėvynės, jeigu tik mes patys jiems jos nesuteikiame. Tikrosios sėkmės istorijos – ne apie karjerą nuo valytojo iki mišrainių fabriko cecho pamainos viršininko ir išsinuomotą butą per du aukštus su kaimynais iš Rumunijos. Jos prasideda, kai nustojame skaičiuoti, išlaisviname savo kūrybiškumą ir pradedame daryti tai, apie ką svajojome nuo vaikystės.
Premjeras neteisus, emigracija jau nebėra madinga – dabar madinga mylėti Lietuvą, būti pilietiškais ir čia pasilikti. O tas trečdalis tiesiog nespėjo susivokti, tarsi provincijos turguje nusipirkęs ir užsivilkęs į mokyklos išleistuves užpraeito sezono mados švarką.