Lietaus čia niekada nebūna per daug. Sako, gera vasara dzūkui bus tada, kai kepurė ant galvos supus. Nes vos tik nustoja lyti, vanduo susigeria į smėlio kalnelius. Vėjas prapučia, ir vėl sausa, baltos samanos bei pušų spygliai po kojom traška.
Anądien feisbuko draugams parašiau: pasakykit Ramūnui Karbauskiui, kad pagonių dievai visada baudžia potvyniu tuos, kas per Rasas alaus pagailėjo. Jeigu netikite, patys pagalvokite – nebuvo sostinėje tokios liūties nuo tų laikų, kai aludariai su televizininkais iškovojo mums Joninių laisvadienį, skirtą alui gamtoje gerti ir lauže apsvilinta mėsa užkąsti.
Kitą savaitgalį lipsim visi ant piliakalnių ir giedosime Tautišką giesmę. Kad Vilniuje giedotojų minia nepabaigtų griauti Gedimino kalno, norėčiau pakviesti visus pirmos, antros ir netgi trečiosios kartos miestiečius Mindauginės karalystės dienos proga aplankyti tuos kraštus, iš kurių esate kilę.
Paimkime į kelionę vyriausius ir daugiausiai giminės istorijos žinančius šeimos narius, tegul pakeliui papasakoja, kur stovėjo prosenelių dvaras ar kumetynas, kaip vadinosi ta kalvelė, ant kurios pirmos žemuogės po karo prisirpo.
Nesunku bus pasidaryti tų pasakojimų garso įrašus, nes dabar juk kiekvienas išmanus telefonas gali diktofonu pabūti, sužymėti paminėtas vietas žemėlapyje. Jei turėsime laiko prieš himno giedojimą aplankyti senas kapinaites, kur ilsisi kelios protėvių kartos, atrasti, kur žuvo į partizanus išėję vyrai, kur žvyro duobėje per karą užkasti sušaudyti miestelio žydai, įmerkti kojas į artimiausią upelį, tai vakare ant piliakalnio stovėsime kaip tikri šitos šalies šeimininkai, jaučiantys ryšį su valstybe, kurią jums paliko vyresnės kartos.
Rašau apie tai prieš savaitę, kad dar spėtumėte viską suplanuoti, suderinti maršrutą su artimaisiais. Nesutrikite, jeigu kuris paklaus, kurių galų prireikė tų visų sentimentų, ypač jei tame krašte jokio nekilnojamojo turto jau nevaldote, o bičiulių kompanijoje reguliariai pašiepiate lauko tualetais tebesinaudojančius kaimiečius ir „TV pagalbos“ personažus.
Reikia, nes Lietuva negali pasibaigti ties sostinės riba. Jeigu šita šalis netaps mums pažįstama iki paskutinio pelkėje išnykstančio šunkelio, anksčiau ar vėliau ją prarasime, kaip kažkada praradome Didžiąją kunigaikštystę nuo jūrų iki jūrų, kaip ištrinti to krašto senbuvių pėdsakai Mažojoje Lietuvoje.
Ne būtinai kas nors mus okupuos ir Liškiavą pervadins į Putinoslavlį, o Merkinę Žirinovskigradu. Nesaistomi ryšio su šitoje žemėje dūlėjančiais kaulais, mūsų vaikai planuos savo ateitį ten, kur alga ir pašalpos keliais procentais didesnės, aiškesnės karjeros perspektyvos ar alus pigesnis.
Žinau, sentimentai nuo emigracijos visų nesustabdys, dar kurį laiką mūsų mažės, o tuščios sodybvietės užaugs miškais greičiau, negu galimybėmis čia įsikurti susižavės tolimų kraštų ir kito tikėjimo žmonės. Bet, jeigu planuodamas savo ateitį ir svarstydamas, pasilikti ar išvažiuoti visiems laikams, ant pasilikimo argumentų svarstyklių lėkštės neturėsite ko padėti, keistai nuskaldytas titnago gabalėlis iš Nemuno pakrantės ir atmintin įstrigęs saulėlydžio už piliakalnio vaizdas irgi gali turėti svorį.
O kai valstybė taps pažįstama ir sava, neišvengiamai pribręs noras pagal savo supratimą padaryti ją tinkama gyventi. Būti ne tik statistiniu mokesčių mokėtoju, darbo jėga ir prekių bei paslaugų vartotoju, kurio elgesį politikai keičia didindami akcizus ir perrašinėdami kodeksus, bet pirmiausia – tiesioginiu Mindaugo, Antano Smetonos, Jono Žemaičio-Vytauto ir Sąjūdžio Lietuvos paveldėtoju. Tada joks Naisių ponas su savo žandaru neužsikars jums ant sprando. Ne jie, o mes patys spręsime, kaip norime gyventi, mąstyti ir ką kalbėti viešumoje. Kaip tie muzikantai, toli pasiuntę Naisių festivalio organizatorius, užsigeidusius reguliuoti, ką jie kalbės nuo scenos.