Bet jau antrą metų dieną pasiekė žinia apie tuos, kas neištvėrė. Apie vaikus, lyg siaubo pasakoje, nuskandintus šulinyje, ir mirties bausmę dėl tokio įvykio siūlančią sugrąžinti televizijos laidų vedėją.
Tarsi Lietuvos Respublikos vardu nužudžius vieną kitą žiauriausią nusikaltėlį išnyks neapykantos ir skurdo Lietuva, kurios sielos gelmių tamsumo nepajėgia pamatyti savimi patenkinta, empatiška ir politkorektiška pasiturinčių didmiesčių mamyčių bendrija.
Nes tai, ką sukūrėme iki šiol, paprasčiausiai neveikia. Nesuveikė Kražiuose, dabar – Kėdainių rajone. Struktūros, kurios auga, plečiasi, priima vis daugiau darbuotojų, įsisavina lėšas, vis dar nemato žmogaus. Atlieka įstatymu joms pavestas funkcijas, o ne dirba.
Susitiko, pamatė, paklausinėjo, kaip sekasi, padėjo kryžiuką lentelėje ar pašnekovas tuo metu buvo girtas, ar dar ne. Nes gebėjimas pamatyti baimę ir nerimą vaikų akyse bei perskaityti krūpčiojančios nuo kiekvieno aplinkos garso moters judesiuose pagalbos šauksmą į jų pareigybines instrukcijas neįrašytas. Nes užtenka darbo su tais, kurie patys skundžiasi, ateina paramos prašyti, o čia dar šventės, reikia šukuoseną pasidaryti, saviems vaikams dovanų nupirkti.
Savo atvaizdą šulinyje turėtų pamatyti ir Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, Naujųjų metų išvakarėse pabandęs iš naujo grąžinti į politinių spekuliacijų apyvartą kiek primirštą Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos paimtų iš lietuvių emigrantų šeimų temą.
Įdomu, kaip reaguotų mūsų parlamentarai, jeigu koks nors musulmoniška Artimųjų Rytų šalis nuspręstų, kad jos Šariato pagrindu sukurti įstatymai veikia ir Lietuvoje, bei įgaliotų savo pareigūnus užtikrinti jų laikymąsi?
Užuot pasistengę, kad šalyje neliktų nė vieno kenčiančio vaiko, apie kurį nežinotų Vaiko teisių apsaugos specialistai, dabar užkrausime jiems pareigą blaškytis po visą pasaulį, kur tik nuklydo didesnių pašalpų ir laimės ieškantys lietuviai, ir bandyti partempti į Lietuvą jų vaikus, kai tik jais susidomi tenykštės tarnybos. Partempti atgal prie to Kėdainių rajono vienkiemio šulinio?
Kai artėjantys Seimo rinkimai taip spaudžia smegenis, tobulinti įstatymus, kurie nuosekliai didintų probleminių šeimų priežiūrą, tiesiog nėra laiko. Juk jų rezultatai pasimatys ne rytoj ir ne po mėnesio. O to ilgo kelio gale vis tiek bus sukurta labai panaši į skandinavišką vaiko teisių priežiūros sistema, kurioje net mažiausias įtarimas apie gręsiantį smurtą jau yra pagrindas pradėti tyrimą.
Todėl drįstu teigti, kad mūsų šalis jau subrendo esminiam lūžiui šioje srityje. Esame pakankamai turtinga šalis, kad galėtumėm suteikti veiksmingą pagalbą norintiems gydytis nuo alkoholizmo ir pykčio netvardymo, o nenorintiems ir piktnaudžiaujantiems parama – nuolatinį įvairių tarnybų dėmesį ir priežiūrą, nuo kurios jie negalėtų nei pabėgti, nei pasislėpti.
Bendradarbiavimas su tokių šalių kaip Norvegija vaikų teisių tarnybomis galėtų vykti ne trukdant jiems paimti vaikus iš lietuvių kilmės tėvų, o prevenciškai suteikiant informaciją apie savo vaikų neprižiūrėjusius ir smurtavusius tėvus, kurie emigruoja iš Lietuvos į tas šalis. Taip pat ir iš tų šalių būtų prasminga prašyti informacijos, kad probleminių šeimų, parbėgančių nuo tarnybų dėmesio į Lietuvą, stebėjimas čia nenutrūktų.
Toks darbas išties nepigiai kainuoja, bet atsiperka, kai dorais žmonėmis užaugę vaikai pradeda dirbti ir mokėti mokesčius valstybei, užuot tapę dar viena asocialių veltėdžių karta. Galų gale, juk nėra kainos, kuri būtų mums per didelė ir neverta sumokėti už tai, kad rytoj nenutiktų dar viena panaši tragedija.