R. Kačinskas. Lietuva – Lenkija: kurkime ateitį kartu

Įsisiūbavus diskusijai dėl NATO saugumo garantijų ir lenkų tautinės bendruomenės padėties Lietuvoje, netikėtai atsidūriau šios istorijos epicentre. Diskusiją išprovokavo Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Lenkijos ambasada Vilniuje surengtos konferencijos, skirtos pažymėti Lietuvos - Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-etį, metu Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovo Jano Parys išsakyti teiginiai.

Savo pasisakyme jis teigė, kad Lietuvos lenkų padėtis Lietuvoje yra blogesnė nei Baltarusijoje ir kad dėl to lenkų karius būtų sunku įtikinti ginti Lietuvą agresijos atveju. Spaudos ir visuomenės dėmesys šiems kontraversiškiems teiginiams sudaro ne visai teisingą vaizdą, kad konferencijoje būta daug prieštaravimų. Neslėpsiu, kad teko reaguoti į gerbiamo svečio žodžius, nes man jie pasirodė nevisiškai tikslūs, o vietomis net įžeidžiantys.

Jokiu būdu neteigiu, kad esu lenkų švietimo padėties Lietuvoje ekspertas. Tačiau nuoširdžiai stengiuosi įsigilinti į problemas ir tikrąją padėtį ne tik skaitydamas oficialias pažymas, bet ir tiesiogiai aplankydamas lenkiškas mokyklas ir susitikdamas su jų vadovais. Vienas toks apsilankymas Jono Pauliaus II gimnazijoje buvo ypač vertingas, leidęs geriau perprasti tikrąją padėtį ir lenkų mokyklos bendruomenės lūkesčius. Išgirstus įspūdžius ir susidarytas įžvalgas vėliau ne kartą teko aptarti Užsienio reikalų ministerijos inicijuotuose susitikimuose su Vilniaus miesto savivaldybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais.

Galbūt dėl to, kad asmeniškai įdėjau širdį, bandydamas perprasti padėtį ir nuoširdžiai dėdamas pastangas, kad tarp lietuvių ir lenkų bei Lenkijos ir Lietuvos būtų nutiesta kaip galima daugiau žmogiškųjų tiltų, į gerbiamo pono Jano Parys pasisakymą konferencijoje Kaune buvau priverstas nedelsdamas reaguoti.

Neneigiant egzistuojančių spręstinų klausimų, negalima nematyti ir objektyvių faktų.

Lietuvoje vykstanti švietimo reforma yra taikoma visiems vienodai, nepriklausomai nuo tautybės, nes yra nulemta drastiškai sumažėjusio mokinių skaičiaus. Be to, lietuviškose mokyklose mokinių skaičius nuo 2001 m. sumažėjo 41,3 proc., o lenkiškose – net 50,5 proc. Akivaizdu, kad ta nemaloni tendencija privertė reformuoti mokyklas, jas optimizuoti ir užtikrinti geresnį išteklių valdymą.

Atkreipkite dėmesį, kad nepaisant to, kad lenkiškose mokyklose vaikų skaičius sumažėjo labiau nei lietuviškose, lietuviškų mokyklų skaičius proporcingai buvo sumažintas labiau nei lenkiškų – atitinkamai 48,7 proc. ir 41,4 proc. Pastaruoju metu nė viena lenkų mokykla nebuvo uždaryta. Pažymėtina, kad dėl švietimo reformos buvo sutarta lenkų tautinei mažumai atstovaujančiai partijai esant valdančiojoje koalicijoje ir ji buvo įgyvendinama kalbantis su lenkų bendruomene.

Greta neigiamų demografinių tendencijų svarbiausias švietimo reformos tikslas buvo pagerinti ugdymo kokybę visiems Lietuvos vaikams. Reikia pažymėti, kad lenkų tautinės mažumos mokyklos gauna 20 proc. didesnį finansavimą. Ketiname dar daugiau investuoti į ugdymo kokybės ir mokymosi sąlygų gerinimą. Pažymėtina ir tai, kad J. Lelevelio mokykla, dėl kurios perkėlimo į kitas patalpas pastaruoju metu kilo daugiausiai klausimų, po renovacijos taps viena moderniausių mokyklų Lietuvoje – į jos renovaciją investuota 2,2 mln. eurų. Kad ir kaip kas bežiūrėtų, negalima nematyti, kad Lietuvoje yra pats didžiausias lenkiškų mokyklų tinklas pasaulyje, mūsų šalyje sudarytos unikalios sąlygos gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto. Šiuo metu absoliuti dauguma lenkiškų mokyklų baigė reformas, o likusios bus akredituotos iki šių metų pabaigos.

Negalima nematyti, kad Lietuvoje yra pats didžiausias lenkiškų mokyklų tinklas pasaulyje, mūsų šalyje sudarytos unikalios sąlygos gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto. Šiuo metu absoliuti dauguma lenkiškų mokyklų baigė reformas, o likusios bus akredituotos iki šių metų pabaigos.

Rolandas Kačinskas

Bet leiskite pasikartoti: neneigiu, kad egzistuoja tam tikrų problemų, tačiau jos yra diskutuojamos visuomenėje ir siekiant jas išspręsti vyksta įprastas demokratinis procesas. Nebent būtų noras problemų sprendimą primesti dirbtinai ir be plataus visuomenės palaikymo, o svarbiausia – supratimo.

Turime suprasti, kad Lietuvos švietimo politika ir reforma yra svarbi ir sudėtinga viešosios politikos sritis. Kad būtų galima objektyviai ir be išankstinių nuostatų ir nereikalingų aistrų įsigilinti į padėtį, turime kalbėtis. Esame atviri dialogui ir ne kartą kvietėme Lenkijos atstovus atvykti į Lietuvą tiesiogiai susipažinti su esama padėtimi ir kartu padiskutuoti. Šiandien, naudodamasis proga, šį kvietimą norėčiau dar kartą pakartoti. Kartu galėsime aptarti ir Lenkijos lietuvių problemas, tokias kaip vadovėlių trūkumas ar lietuviškų mokyklų finansavimas.

NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje metu mes pademonstravome gebėjimą būti vieningi. Gebėjimą ne tik priimti sprendimus, bet ir veikti kartu. Sprendimai dislokuoti daugianacionalines pajėgas Baltijos šalyse ir Lenkijoje patvirtino mūsų ryžtą sustiprinti kolektyvinę gynybą ir toliau plėtoti bendradarbiavimą. Varšuvoje priimti sprendimai siunčia aiškų signalą – jei viena iš Aljanso narių bus užpulta, visos kitos narės nedelsdamos reaguos. Mes nuoširdžiai tikime, kad lenkų karių nereikės papildomai įtikinėti ginti Lietuvą ar kurią nors kitą NATO šalį. Mes neturime jokių abejonių dėl Lenkijos įsipareigojimų NATO sutarties 5 straipsniui. Vilnius tikrai yra pasirengęs ginti Varšuvą. Priešingu atveju NATO praranda patikimumą. Be to, Lietuva ir Lenkija yra tame pačiame regione su tais pačiais geopolitiniais iššūkiais. Tik kartu dirbdami ir spręsdami problemas galėsime užtikrinti mūsų piliečių saugumą ir gerovę.

Tai yra maždaug tai, ką pasakiau reaguodamas į pono J. Parys žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusius pasisakymus konferencijoje Kaune . Tačiau mano esminė žinia ir intencija konferencijoje buvo kita. Mano pasisakymo leitmotyvas buvo toks: „Įvertinę drauge pasiektus laimėjimus ir apžvelgę naujus iššūkius, mes turime žvelgti į ateitį, kad ją galėtume kurti kartu. Toliau – mano įžanginio pasisakymo tekstas, kurį perskaičiau sesijoje „Lenkija ir Lietuva: Kaip galime prisidėti prie Europos stabilumo ir gerovės?“.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva, nepaisydama stipraus pasipriešinimo, atkūrė nepriklausomybę ir pasuko savo kursą Europos link. Daug šalių prisidėjo prie šios sėkmingos transformacijos ir Lenkija buvo viena iš jų. Stebint kaip „Solidarność“ išaugo į plačią visuomenės paramą turintį nesmurtinį antikomunistinį judėjimą ir kaip žmonės sekė Popiežiaus Jono Pauliaus II raginimu „Nebijokite“, Lenkija tapo mūsų šaliai inspiracija, viltimi ir švyturiu. Lenkija ir vėliau buvo pavyzdžiu Lietuvai reformuojant ekonomiką, kuriant demokratines institucijas ir sparčiai žengiant euroatlantinės integracijos keliu. Šiandien, kai mes švenčiame diplomatinių santykių tarp mūsų tautų atkūrimo 25-metį, yra labai gera galimybė išreikšti dėkingumą lenkų tautai už nuolatinę paramą.

Taip pat tai yra gera proga apžvelgti tai, ką mes kartu pasiekėme per tą laiką. Be bendros valios kurti mūsų santykius ant geros kaimynystės pamatų, kaip yra teigiama 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutartyje „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, mūsų grįžimas į Europą būtų buvęs daug sunkesnis. Mes turėjome galimybes ir jomis protingai pasinaudojome. Jeigu būtume to neišnaudoję ir neturėję aiškios vizijos dėl to, ko siekiame ir kur einame, abi mūsų šalys šiandien greičiausiai būtų sunkesnėje, mažiau nuspėjamoje ir potencialiai pavojingesnėje padėtyje.
Apžvelgiant mūsų laimėjimus, svarbu pažymėti keletą dalykų, kurie yra svarbūs mums šiandien.

Pirma, mes turime saugoti ir puoselėti tai, ką esame kartu pasiekę net tik išlaikydami status quo, bet ir toliau konsoliduodami mūsų laimėjimus ir partnerystę. Tai yra svarbu tiek kalbant apie regiono saugumo stiprinimą įgyvendinant NATO viršūnių susitikime Varšuvoje sutartas atgrasymo priemones, tiek toliau stiprinant dvišalius Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio ryšius. Abi mūsų tautos labai gerai žino, kad tai, ką mes pasiekėme, negali būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Tai mes pasiekėme kryptingu darbu žengdami petys į petį. Todėl vienintelis realus ir gyvybingas mūsų pasirinkimas yra toliau kartu siekti savo strateginių tikslų.

Antra, mūsų sėkmė patvirtina tai, kad, esant strateginiam mąstymui, lyderystei ir kryptingai siekiant tikslo, net ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomi dalykai tampa įmanomi. Vėlgi tai yra taikoma tiek kalbant apie platesnius europinius tikslus, tiek ir dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pirmuoju atveju ES Rytų partnerių ateitis kelia ypatingą susirūpinimą. Egzistuoja bendras interesas ir nenuginčijamas poreikis pripažinti jų europines aspiracijas ir išlaikyti jas eurointegracijos kelyje. Kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius, mes turime ir toliau išlaikyti realią strateginę partnerystę.

Mūsų šalys turi visas galimybes toliau plėtoti abipusius santykius, geriau išnaudoti jau egzistuojančias dvišales struktūras ir instrumentus, tokius kaip Tarpvyriausybinė bendradarbiavimo taryba ir įvairios sektorinės komisijos, numatytos 1994 m. sutartyje. Tai būtų žingsnis į priekį.

Trečia, mes privalome būti vieningi. Padėtis ES šiandien kelia susirūpinimą. Mes susiduriame su daug sunkių iššūkių. Atsiranda pagunda ieškoti vienašališkų sprendimų ar spręsti klausimus mažose grupėse, apsistatyti tvoromis. Tai nėra problemų sprendimo kelias. ES priklauso (vis dar) 28 valstybės, nes mes tikėjome ir tikime, kad vieningos Europos privalumai atsveria individualius interesus. Nė viena šalis šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, ypač tokio dydžio kaip Lietuva ir netgi Lenkija, negali sėkmingai kovoti su dabartiniais iššūkiais pavieniui.

Vienybė taip pat labai svarbi ir mūsų dvišaliuose santykiuose. Žvelgdami į mūsų bendrą istoriją drąsiai galime daryti išvadą, kad daugiausiai pasiekėme tuomet, kai laikėmės išvien. Tik glaudžiai bendradarbiaudami mes galėsime sėkmingai įgyvendinti specifinius mūsų dvišalius tikslus: sustiprinti regiono saugumą, atgrasinti potencialią agresiją, padėti Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų partnerystės šalims, didinti energetinį saugumą, plėtoti ekonominius santykius, išlaikyti bendrą istorinę atmintį ir puoselėti žmogiškuosius ryšius. Laikantis strateginio požiūrio, mes neturime alternatyvos realiai strateginei Lietuvos ir Lenkijos partnerystei. Mūsų šalys yra sujungtos istorijos, per amžius susipynusios bendru istoriniu ir kultūriniu palikimu, bendromis institucijomis. Kurkime mūsų santykius vadovaudamiesi šiais principais. Mes klestime, kai esme vieningi. Susiskaldę mes kenčiame. Tai yra istorinės pamokos, kurias privalome išmokti.

Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad prieš 25 metus aplinkui buvo nepaprastai daug optimizmo, mes visi jautėme, kad galime pasiekti bet ką, kad neegzistuoja mūsų svajones ir siekius ribojančios ribos. To mums labai trūksta šiandien. Nekurkime dirbtinų barjerų, kurie mus riboja optimistiškai žvelgti į ateitį.

Nuomonė buvo paskelbta lenkų dienraštyje „Rzeczpospolita“