Vargu ar 10 proc. visuomenės palaikymo turinti Saeima išliks, tad iki rugsėjo pabaigos Latvijoje įvyks nauji rinkimai. Kas nutiko, kad valstybės galva ryžosi tokiam politiniam žingsniui, kuris, jo paties pareiškimo žodžiais, perbraukė prezidento šansus būti perrinktam antrai kadencijai?
Kažkada Latvija sumanė tapti bankų šalimi, antrąja Šveicarija. Iškasenų nėra, žmonių nedaug, kvalifikacijų pakanka – kodėl gi ne? Į šalį plūstelėjo neaiškios kilmės kapitalas. Naujarusiai taip pamėgo latviškas sąskaitas, kad net Rusijos Dūma svarstė šį klausimą ir priėmė pareiškimą dėl masinio valiutos nutekėjimo į Latviją. Rusijai antrino JAV, ragindama latvius netapti tarptautine pinigų plovykla. Skaidrumo iš latvių bankų reikalavo ir Europos komisija. Tačiau tokia veikla jau buvo tapusi svaria valstybės ekonomikos dalimi.
Pinigai nekvepia tik iš pat pradžių. Po to jie kristalizuojasi ne tik apčiuopiamose įmonėse ar pastatuose, bet ir įvairių lygių sprendimuose, o jei jų pakankamai daug – tai ir valstybės valdyme. Krizės apimtoje Latvijoje neseniai priimtas įstatymas dėl prekybos leidimais gyventi užsieniečiams, kurie pirks nekilnojamą turtą ir taip gaivins Latviją. Tokie leidimai aktualūs tik kaimynams Rytuose. Natūrali raida: įsileidus pinigus, dabar reikia įsileisti ir jų savininkus.
Politikoje A.Lembergas į pirmas gretas nelenda, tačiau laikomas vienu įtakingiausių oligarchų Latvijoje. Buvęs Latvijos generalinis prokuroras Janis Maizitis prisimena didžiulį spaudimą 2005 m., kada buvo rengiamos bylos, susiję su Ventspilio įmonėmis. Tuo metu Latvijos susisiekimo ministru buvo kitas šių dienų herojus milijonierius deputatas Ainaras Šleseris. Vienas jo darbų – Rygos uosto valdybos pirmininkas. Trečiasis veikėjas yra tokio pat lygio turtuolis, dukart buvęs premjeru deputatas Andris Škelė, įsipainiojęs į keletą garsių korupcijos skandalų, bet iš visur išlindęs sausas. Štai ta trijulė, prieš kurią stojo Valdis Zatleras.
Latvijos Korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (mūsų STT atitikmuo) dabar tiria didžiulę kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir pinigų plovimo bylą, kuri vadinama „oligarchų byla“. Jau atliktos 42 kratos, paimta daugybė dokumentų. Nustatytas A.Šleserio dalyvavimas aferose su „Air Baltic“. Būdamas ministru, jis kuravo ir rusų planuojamą suskystintų dujų terminalo projektą Rygos uoste. „Sava“ susisiekimo ministerija pernai numatė investuoti į Ventspilio uostą 50 mln. eurų iš ES. A.Lembergas įtariamas pastangomis parduoti Ventspilio naftos vamzdynus eksportuotojams iš Rusijos. Modernizuota prekė, ir dar už ne savus, daug patrauklesnė.
Ne tik Lietuva ruošiasi statyti suskystintų dujų terminalą. Latvijoje terminalui Rygos uoste žemės sklypą jau rezervavusi dujų kompanija „Itera Latvija“, antrinė Rusijos bendrovė, kuri drauge su „Gazprom“ ir „E.On Ruhrgas“ valdo „Latvijos dujas“. „Itera Lietuva“ irgi dirba panašia linkme: ji yra įsigijusi lietuvišką AB „Suskystintos dujos“. Drauge su pagarsėjusia „Dujotekana“ jos užima apie 60 proc. Lietuvos dujų ūkio. Jas abi kontroliuoja Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija, kurios valdybos pirmininkas yra romantiškas žydraakis Afrikos gyvūnų žudikas Antanas Bosas, buvęs seimūnas.
Tačiau Latvija, skirtingai nuo Lietuvos, atidėjo trečiosios ES direktyvos įgyvendinimą. Pastatytas terminalas Latvijoje priklausytų nuo „Latvijos dujų“, kurių didesnis interesas būtų eksportuoti suskystintas „Gazprom“ dujas nei įsileisti pigesnį konkurentą. Sunkus kelias į alternatyvą rusiškų dujų monopoliui baigtųsi tuo pačiu dar labiau įsitvirtinusiu monopoliu. Net nupirkus pigesnių dujų, vamzdyno savininkas galėtų jų kainą padaryti nekonkurencinga per mokestį už transportavimą dujotiekiu ar laikymą saugykloje.
Bronislovas Lubys pasakoja spaudai pažįstąs žmones, dirbančius prie latviško terminalo projekto ir neatmeta galimybės pats ten dalyvauti kaip dalininkas. Mat Lietuvoje dujų terminalo statybą į savo rankas paėmė valstybė. Įgyvendinusi trečiąją direktyvą, Lietuva atgaus AMB pusvelčiui parduotus dujotiekius ir turės visą alternatyvių dujų tiekimo sistemą. Natūralu, kad dėl to „Gazprom“ mus pjauna kainomis, nes slystame iš rankų.
Kol A. Lembergas su A. Šleseriu dėstosi galimybes statyti terminalą Rygoje ar Ventspilyje, dabartinis premjeras Valdis Dombrovskis pavedė valstybinei įmonei „Latenergo“ ištirti galimybę pasirinkti Skultės uostelį, esantį arčiausia Inčukalnio dujų saugyklos (tačiau ši priklauso „Latvijos dujoms“). V.Zatleras vasario mėnesį patikino mūsų prezidentę, kad dujų terminalas Latvijoje bus kontroliuojamas valstybės. Valstybė rimtai susirėmė su oligarchais. A.Lembergas pripažino, kad per kratą pas jį Kovos su korupcija biuras paėmė dokumentus, susijusius su dujų terminalo statyba.
Dabartinis susisiekimo ministras Uldis Augulis, kurio kompetencijoje ir uostai, atstovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungą (ŽVS), kuri koalicijoje su politiniu susivienijimu „Vienybė“ sudaro V.Dombrovskio vyriausybę. Kelios dienos po V.Zatlero pareiškimo kolegos iš latvių DELFI nužiūrėjo, kad ministras po vieno partinio susirinkimo užsidarė kabinete su A.Lembergu ir Rygos uosto valdybos pirmininko pavaduotoju Viesturu Silemieksu ir kažką ilgai svarstė. Būtent A.Lembergas yra ŽVS lėlininkas, veikiantis per savo statytinius. Ši partija Saeimoje turi 22 mandatus.
Drauge su „Santarvės centru“, atstovaujančiu daugiausiai rusakalbius ir turinčiu 29 mandatus, jie sudaro minimalią 51 balso daugumą ir gali sudaryti vyriausybę. Europarlamentarė Tatjana Ždanok sako, kad „Santarvės centras“ visų pirma yra susijęs su „Gazprom“. Atrodytų, kad „Vienybės“ koalicija su ŽVS dėl tokių teisėsaugos veiksmų nebegalės ilgai tverti, tačiau didelio pasirinkimo nėra. A.Lembergas spaudoje paskelbė rašinį „Manęs nepalaušite, pone Zatlerai!“, kur prezidento šalininkus išvadino „sorosoidais“, turėdamas omenyje, kad jie veikia pagal JAV milijardieriaus ir filantropo Džordžo Soroso duodamas instrukcijas. Vėliau dar pridūrė, jog V.Zalteras gavęs lagaminą pinigų iš Dž.Soroso ir yra jo liokajus. Štai toks lygis.
Savanaudis oligarchų viešpatavimas pavertė Latviją tuo, kuo ji dabar yra – bankrutavusia valstybe su skolų kilpa. Dailusis Ventspilis tėra parodomasis Potiomkino kaimas. Šalį valdo lėlininkai be valstybinio mąstymo ir be teisinių įgaliojimų. Jiems Latvija tėra laukas, iš kurio reikia kuo daugiau sau prisišienauti. Tuo tarpu valstybės ir verslo tikslai nėra tapatūs. Tas neatitikimas galiausiai suvarė Latviją į ragą.
Gegužės 26d. Saeima balsavo dėl neliečiamybės deputatui iš „Už geresnę Latviją“ (8 mandatai) A. Šleseriui pagal Kovos su korupcija biuro prašymą atlikti kratą jo namuose. Pasirodė, kad „oligarchų byloje“ oligarchai iš Saeimos gali jaustis ramūs. Prašymą palaikė tik „Vienybė“ ir Nacionalinis susivienijimas. „Santarvės centro“ lyderis Janis Urbanovičius generalinio prokuroro palaikytą prašymą pavadino „tiesioginiu kišimusi į politinę situaciją“. Jo kolega Andrejus Klementjevas aiškino, jog frakcijai rūpėjo neseniai pagimdžiusios A.Šleserio žmonos sveikata dėl galimo streso kratos metu, todėl frakcija balsavime nedalyvavusi. Kaip graudžiai tai primena Valentino Mazuronio teisinimąsi jo frakcijai nebalsavus dėl kyšininkavimu įtariamo Evaldo Lementausko neliečiamybės: esą, draugas, buvęs bendražygis, tai kaip čia.
Aišku, kad vargu ar ką galima rasti namuose, iš anksto pranešus įtariamajam apie būsimą kratą. Tai buvo principinis klausimas Saeimai, ar ji yra teisingumo pusėje. Atsakymas neigiamu balsavimu reiškė pritarimą egzistuojančiai korupcinei tvarkai.
Tą pačią gegužės 26d. Tarptautinis Valiutos Fondas paskyrė Latvijai naują 171 mln. JAV dolerių paskolą, nes, TVF svetainės teigimu, ryžtingi politikos veiksmai leido atkurti pasitikėjimą ir paskatino ekonomikos atsigavimą. Pasaulio bankas irgi gegužės 26d. patvirtino Latvijai 143 mln. JAV dolerių paskolą.
Gegužės 27d. V.Zatleras išvyko Varšuvon į susitikimą su Baracku Obama. Spaudos pranešime sakoma, jog V.Zatleras padėkojęs JAV už paramą stiprinant Latvijos saugumą. Tą pačią dieną apie 13 val. prezidento kanceliarija paskelbė apie kitą dieną ruošiamą kreipimąsi.
Gegužės 28d. prezidentas kreipėsi į tautą per radiją ir televiziją. Jis kalbėjo apie rimtą konfliktą tarp įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios. Drauge su vykdomąja valdžia tai yra trys valstybės valdymo ramsčiai. Prezidento žodžiais, „mūsų šalyje artėja demokratijos privatizacija“. Baigdamas prezidentas paskelbė potvarkį dėl referendumo Saeimos klausimu. Jo kadencija baigiasi liepos 7 d., o naujo prezidento rinkimai jau buvo numatyti birželio 2d. Taigi, po penkių dienų prezidento ateitį turėjo spręsti tie, kuriuos jis pasiūlė išvaikyti.
Antrasis kandidatas į prezidentus milijonierius Andris Berzinis iš Saeimos ŽVS frakcijos laikomas A. Lembergo žmogumi. Tai sovietinės pramoninės nomenklatūros atstovas, buvęs įmonės „Elektronas“ direktorius, vėliau – Latvijos TSR buitinių paslaugų ministras. Nuo 1993 m. vadovavo privatizavimo fondui prie Latvijos banko, vėliau dirbo „Unibanko“ valdybos pirmininku (aukščiau minėjau, kuo pasižymėjo latvių bankai), „Latenergo“ valdybos pirmininku. Šiandien jis yra didžiausią pensiją Latvijoje užsitarnavęs žmogus. Panaudojęs savo namo statybai 170 000 latų iš ES fondų, prigriebtas išsiteisino, jog kaimo turizmo verslą teko uždaryti dėl krizės.
Pripažinti, jog su laimėtais prezidento rinkimais oligarchai galutinai įsitvirtino Latvijos valdžios struktūrose, reikštų pripažinti V.Zatlerą sužaidus vieno ėjimo partiją. Panašiau, kad po ketverių metų valstybės galvos poste taip nežaidžiama. Kaip matome iš įvykių chronologijos, laikas pareiškimui parinktas tiksliai ir atsakingai: po išbandymo balsavimu, po vizito į Varšuvą ir po naujų paskolų patvirtinimo.
Premjero V. Dombrovskio veiklą kritikuoja oligarchinės Saeimos partijos, ir jų tuščia retorika labai primena lietuviškos opozicijos kalbas apie Andriaus Kubiliaus vyriausybę, baigiančią sužlugdyti Lietuvą. Po Latvijos prezidento pareiškimo Seimo opozicijos lyderis Vytautas Gapšys, kurį puošia juodos buhalterijos byla, ėmė garsiai samprotauti, jog valdantieji dabar turi siūlyti paleisti Seimą, nes „nesugeba išvesti Lietuvos iš krizės“. Tuo tarpu finansiniai donorai, kurie moka skaičiuoti, kam duoda ir už ką duoda – nes kalba eina apie pinigėlių milijonus – veiksmais remia V.Dombrovskio vyriausybę ir teigiamai vertina Lietuvos vyriausybės pasiektus rezultatus.
Jau po rinkimų ŽVS frakcijos lyderis pareiškė nematąs reikalo keisti valdančią koaliciją. Viena yra pašūkauti, o kita – atsakingai valdyti. Kitais metais Latvija turės grąžinti tarptautinių paskolų už 1,4 mlrd. eurų. Tad Vyriausybė turbūt išlieka iki Saeimos rinkimų rugsėjį. Oligarchai yra spaudžiami teisėsaugos ir jų rankos bus gerokai suvaržytos finansuoti savo partijas. Kovotojai prieš viešpataujančius klanus visada yra populiarūs. Tokią aureolę dabar turi V.Zatleras. Jam yra ir galimas postas: dešiniųjų susivienijimas „Vienybė“, pernai metų rinkimuose laimėjęs trečdalį balsų, prieš naujus rinkimus gali susitelkti į partiją su pirmininku iš šalies – V.Zatleru. Arba jis gali užimti vietą susivienijime greta V.Dombrovskio.
Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas jau kitą pirmadienį po V.Zatlero šeštadieninio kreipimosi pareiškė, kad „supranta, kodėl Latvijos valstybės galva priėmė tokį stebinantį sprendimą“. T.H.Ilvesas minėjo korupciją, šešėlinį sprendimų priėmimą ir negarbingą elgesį politikoje bei ekonomikoje. Estų parlamento Riigikogu ES reikalų komiteto pirmininkas Marko Michelsonas V.Zatlero sprendimą pavadino „vieninteliu įmanomu“. Įdomu, kaip estų politikai žiūri į Lietuvos seimūnus, dangstančius Gražulį, Uoką, Sacharuką ar Lementauską?
Skirtingai nei estams, Lietuvos ambasadoriui Rygoje Antanui Valioniui ryžtingas V. Zatlero stojimas prieš oligarchinį valdymą pasirodė neskanaus kvapo. Taip, ir dar kiek daugiau pareiškė daug metų diplomatinį darbą dirbantis ir net užsienio reikalų ministru buvęs žmogus. Ar tai nėra akivaizdus ženklas, kokio lygio yra lietuvių diplomatinė tarnyba? Kada paskyrimus ir postus nulemia ne dalykinės savybės, o gebėjimai žaisti kuluarinius žaidimus, nereikia stebėtis, jog valstybę atstovauja žmonės, kuriems nėra susiformavęs valstybinis mąstymas.
Dalis reakcijų Lietuvoje į V.Zatlero pareiškimą atrodė lyg „vagies kepurė dega“. Tuoj imta aiškinti, jog pas mus daug geriau, nes suvaržytos prezidentės galios paleisti Seimą, seimūnas Saulius Pečeliūnas V.Zatlero žingsnį vadino „visiškai neprotingu“, užsienio politikos senbuvis Emanuelis Zingeris prakalbo apie „stabilumą“ – su šiuo žodžiu galima laidoti visas permainas. Absoliuti dauguma politikų nutylėjo šį įvykį be jokių komentarų, turbūt nesąmoningai vengdami palyginimų tarp lietuviško nesyk susimovusio Seimo ir išvaikytos Saeimos.
Ko verta Seimo antikorupcinė komisija, kurios didžioji dauguma su pirmininku Kęstu Komskiu nedalyvauja balsavime dėl E.Lementausko neliečiamybės ir, sugriovę kvorumą, suteikia įtariamajam „stogą“? Štai kur tylėjimo šaknys: per daug panašumo. Tad geriau patylėti, nei pasakyti, ką galvoja apie sukilusį prieš klaną Latvijos prezidentą. Štai vienas Rygoje pasisakė, kad ir švelniau, nei mintyse tūlas dėlioja, ir buvo negailestingai atleistas.
Ryžtingas, greitas Audronio Ažubalio ir prezidentės sprendimas atšaukti A.Valionį iš Rygos vertintinas kaip netiesioginis Latvijos prezidento sprendimo palaikymas. Norėtųsi atkreipti dėmesį, jog Dalia Grybauskaitė matėsi su V.Zatleru jo kreipimosi išvakarėse Varšuvoje ir galbūt žino šį tą daugiau nei mes.
Tačiau ir mes galime matyti, jog įvykiai Latvijoje yra ne stumdymasis dėl kėdės, o kova už demokratiškai valdomą skaidrią valstybę. Oligarchinis valdymas veda į žmonių skurdinimą ir galiausiai taip sudarko valstybę, jog ir ji tampa nemoki. Šįkart mes išsisukome nuo tokios duobės kaip Latvija, tačiau V.Zatlero kalbos reiktų klausytis kaip įspėjančio skambučio. Per daug paralelių su „braliukais“ mūsų gyvenime, todėl jų pavyzdys yra kai kurių Lietuvos tendencijų niūri perspektyva. Būtų geriau, jei šitie lietuviški pumpurėliai nevirstų visą šalį padengiančiais žiedais.